Lietuvos dailės muziejus – viena iš didžiausių muziejines vertybes kaupiančių, saugančių, eksponuojančių ir tyrinėjančių įstaigų Lietuvoje. Pagrindinėse muziejaus ekspozicijų salėse lankytojai turi galimybę plačiai susipažinti su Lietuvos ir užsienio šalių vaizduojamąja bei taikomąja daile, lietuvių liaudies menu. Muziejuje nuolat rengiamos Lietuvos dailininkų kūrybinio palikimo, užsienio šalių dailininkų kūrybos parodos.

Muziejaus padaliniuose rengiamos ir įgyvendinamos mokymo ir edukacinės programos moksleiviams bei jaunimui.

Lietuvos dailės muziejus – valstybės išlaikoma pelno nesiekianti kultūros įstaiga, turinti nacionalinio muziejaus statusą (nuo 1997 m. sausio 1 d.). Steigėjas – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Muziejus taip pat yra ICOM narys.

Istorija

Dailės muziejus pradėjo kurtis 1907 m. kaip visuomeninė institucija kartu su Lietuvių dailės draugija.

1940 m. iš Vilniaus miesto muziejaus (veikė nuo 1933 m.) įkurtas valstybinis kultūros profilio muziejus, kuris 1941 m. reorganizuotas į Vilniaus valstybinį dailės muziejų, o 1966 metais – į Lietuvos dailės muziejų.

Moksliniai Lietuvos dailės muziejaus muziejininkystės pagrindai ir pirmasis muziejaus statusas suformuluotas ir įtvirtintas 1944–1949 metais. Tuo laiku muziejui vadovavo profesorius Levas Karsavinas.

1944–1949 metais buvo pradėti ir sistemingi muziejaus fondų kaupimo, tyrinėjimo ir restauravimo darbai. 

1953–1979 m. muziejui vadovavo profesionalus restauratorius, iškilus muziejininkas Pranas Gudynas.  Šiuo laikotarpiu buvo ypač išvystytas edukacinis ir parodinis muziejaus darbas.

1956 m. Vilniuje atidaryta paveikslų galerija (Arkikatedros pastate, kuris Lietuvos Atgimimo metais (1989) atiduotas teisėtiems jos savininkams – Katalikų Bažnyčiai);

Vadovaujant Pranui Gudynui šalia tuo metu buvusio Lietuvos dailės muziejaus centrinio pastato (Vilniaus miesto Rotušė) buvo pastatyti Dailės parodų rūmai (dabar – Šiuolaikinio meno centras).
Jie atidaryti 1967 m.

1962 metais suformuota ilgalaikė muziejaus vystymo programa, kurią įgyvendinant buvo decentralizuoti muziejaus rinkiniai, steigiami ir atidaromi nauji specializuoti jo padaliniai:
1. 1963 m. pradėjo veikti Palangos gintaro muziejus;
2. 1964 m. lankytojus Vilniaus senamiestyje pakvietė naujas Lietuvos dailės muziejaus padalinys – Teatro ir muzikos muziejus (šiuo metu jis yra savarankiškas);
3. 1968 m. Vilniuje suformuotas ir įsteigtas Muziejinių vertybių restauravimo-konservavimo centras (muziejinių vertybių restauravimo-konservavimo padalinys muziejuje veikė nuo 1946 m.);
4. 1973 m. atidarytas Juodkrantės miniatiūrų muziejus; 
5. 1975 m. Vilniuje duris atvėrė Liaudies meno muziejus, kuris buvo įkurtas Visų Šventų bažnyčioje (šiuo metu pastatas priklauso Katalikų Bažnyčiai);
6. 1978 m. atidaryta Verkių rūmų ekspozicija (dabar Lietuvos dailės muziejus šiuose rūmuose ekspozicijos neturi);
7. 1979 m. įsteigtas, o 1984 m. pradėjo veikti Klaipėdos laikrodžių muziejus;
8. 1987 m. Vilniuje duris atvėrė Taikomosios dailės muziejus;
9. 1990 m. lankytojus pakvietė Renavo dvaro ekspozicija (vėliau minėto dvaro rūmai priklausė Mažeikių muziejui, šiuo metu restauruojami);
1995 m. Paežerių rūmuose (Vilkaviškio rajonas) įkurta Suvalkijos dailės galerija (dabar galerija muziejui nepriklauso).
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos dailės muziejaus struktūra buvo pakoreguota.

Vykdant Restitucijos akto nuostatas, muziejaus globoje buvę Katalikų Bažnyčios ir kitų konfesijų kulto pastatai sugrąžinti teisėtiems savininkams. 

Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo taip pat buvo išmontuota ir perkelta į saugyklas Verkių rūmų ekspozicija. Tuo laikotarpiu Dailės muziejus nutarė atsisakyti ir dviejų didžiausių savo padalinių – Dailės parodų rūmų bei Teatro ir muzikos muziejaus. Šie padaliniai, tarpininkaujant Dailės muziejui, tapo savarankiškais muziejais. 
1990 m. pradėjo formuotis atnaujinta Lietuvos dailės muziejaus struktūra. Ji buvo juridiškai įteisinta naujame muziejaus statute.

Pagrindinis muziejaus uždavinys XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje buvo išspręsti muziejaus ekspozicijų ir saugyklų poreikiams tinkamų patalpų problemą. Muziejui Vilniuje paskyrus didikų Chodkevičių rūmus, čia iš karto  prasidėjo pastato pritaikymo muziejui projektavimo ir remonto darbai. 
1994 m. gražiai suremontuotuose Chodkevičių rūmuose įsikūrė Vilniaus paveikslų galerija. Šiuose rūmuose dabar yra įsikūrusi ir muziejaus administracija, kai kurios kitos muziejaus tarnybos.
Buvęs centrinis Lietuvos dailės muziejaus pastatas (Vilniaus miesto Rotušė) perduota Vilniaus miesto savivaldybei.

Rinkiniai

Lietuvos dailės muziejaus (LDM) nacionalinės reikšmės dailės rinkiniai formavosi kartu su ilga ir sudėtinga muziejaus kūrimosi istorija. Patys seniausi rinkinių eksponatai pradėti kaupti dar 1907 m., kuomet Vilniuje viena po kitos kūrėsi įvairios Lietuvos meną, mokslą bei dailę globojančios draugijos. Išaugęs iš nedidelio, 1933 m. įkurto Vilniaus miesto muziejaus, LDM savo rinkinius išplėtė iki ketvirčio milijono saugojimo vienetų. Juose sukaupti vertingi nacionalinės ir užsienio dailės kūriniai, profesionaliosios ir liaudies kūrybos eksponatai grupuojami į tris pagrindinius vaizduojamosios, taikomosios bei liaudies meno rinkinius.

Muziejaus liaudies meno rinkinys yra vienas didžiausių ir vertingiausių Lietuvoje. Jame per 25 000 liaudies vaizduojamosios ir taikomosios dailės eksponatų, atspindinčių XIX a. pab.–XX a. Lietuvai, jos etnografiniams regionams būdingus liaudies amatus bei meninę kūrybą.

Taikomosios dailės rinkinyje, apimančiame XIV–XX a. Lietuvos ir užsienio šalių taikomąją dailę, sukaupta per 100 000 eksponatų. Didžiausią rinkinio dalį sudaro baldai, tekstilė, keramika, archeologija, gintaras, metalo dirbiniai, numizmatika. Formuojamos porceliano, stiklo, laikrodžių, dizaino kolekcijos. Sukaupta nemažai vertingų vietinių meistrų gamybos istorinių baldų, koklių, senųjų auksakalių cechų bei gintaro dirbtuvių gaminių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų, Slucko juostų, miesto ir gintaro archeologijos eksponatų. Ypač gausios, XX a. lietuvių profesionaliosios taikomosios dailės meninę raidą ir nacionalinės mokyklos formavimąsi atspindinčios keramikos, tekstilės, stiklo, juvelyrinių dirbinių kolekcijos. Gintaro rinkinį sudaro beveik 30 000 eksponatų. Tai visų pirma unikalūs gintaro gabalai ir inkliuzai, nuosekliai atspindintys gintaro susidarymo Žemės evoliucijoje procesus, gausi profesionalių dailininkų bei gintaro meistrų sukurtų dirbinių kolekcija, iliustruojanti ilgaamžes gintaro apdirbimo bei naudojimo tradicijas Lietuvoje.

Muziejaus vaizduojamosios dailės rinkiniuose saugoma per 77 000 Lietuvos bei užsienio šalių XVI–XXI a. tapybos, skulptūros, grafikos, meninės bei istorinės fotografijos kūrinių. Rinkinyje – XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasaulietinės ir sakralinės dailės kūriniai, kadaise puošę Lietuvos bažnyčias, vienuolynus, didikų rūmų bei dvarų interjerus. Reikšmingą rinkinio dalį sudaro XX a. I p. Vilniaus ir Kauno meno mokyklų dėstytojų ir jų auklėtinių kūryba, gausi išeivijoje kūrusių dailininkų kūrinių kolekcija, sukauptas vienas didžiausių Lietuvoje XX a. II p. lietuvių dailės rinkinys. Meninės ir istorinės fotografijos rinkinius sudaro per 8 000 pozityvų, negatyvų ir videoinstaliacijų. Meninės kompozicijos, portretai, urbanistiniai bei gamtos peizažai atspindi žymiausių XX a. II p. Lietuvos fotografų kūrybą. Istorinė fotodokumentika yra ypač svarbus ir reikšmingas XIX a. pab.–XX a. I p. Lietuvos ir užsienio šalių fotografijos raidos istorijos objektas, valstybės istorijos ikonografinis šaltinis.