Elena Gaputytė

Vardas Elena
Pavardė Gaputytė
Profesija skulptorius, dėstytojas
Gimimo data 1927-03-21

Išsami biografija

Skulptorė. Gimė 1927 m. kovo 21 d. Drąseikių k. (Joniškio r.), mirė 1991 m. spalio 4 d. Londone (Jungtinė Karalystė).

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją. 1946–1949 m. mokėsi Dailės ir amatų mokykloje Freiburge, 1949 m. išvyko į Kanadą, 1949–1950 lankė Monrealio dailės mokyklą, 1951–1952 m. mokėsi Ontarijo meno kolegijoje, 1953–1956 m. studijavo Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje pas Marcelį Gimondą ir Constantiną Brancusi, 1964–1976 m. stažavosi Hammersmitho meno kolegijoje Londone, 1974–1975 m. ten pat tobulinosi Čelsio meno mokykloje.

1956 m. persikėlė į Didžiąją Britaniją, apsigyveno Sent Aivse (Kornvalio grafystė), kur 1960–1964 m. vadovavo savo įkurtai Sail Loft galerijai. Nuo 1964 m. gyveno Londone. 1964–1977 m. dėstė Digby Stuart kolegijos (Londono universitetas) Skulptūros katedroje, buvo jos vedėja. 1976–1981 m. dėstė Londono universitete.

Nuo 1960 m. Penwith meno draugijos, Riverside dailininkų grupės ir Woman Artists Slide Library Diameter grupės narė.

Dalyvavo bendrose meno parodose Paryžiuje (1953–1954), Londone (1962–1970, 1975, 1977, 1979, 1982, 1984, 1986, 1987), lietuvių išeivijos parodose Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune (1988), Čikagoje (1971, 1981). Surengė asmenines parodas: 1961 m. Sent Aivse; 1971, 1981 m. Čikagoje (JAV); 1981 m. Kambrijoje (Didžioji Britanija); 1983, 1985, 1986 m. Londone; 1984 m. Manta Rosoje (Portugalija); 1986 m. St Davids (Didžioji Britanija). Retrospektyvinės parodos surengtos 1992 m. Londone, 2005 m. Vilniuje. Pirmą kartą į Lietuvą grįžo 1991 m., dalyvavo Tarptautiniame dailininkų simpoziume Nidoje, čia sukūrė paskutinį savo darbą „Trys saulės“.

Kūrė sintetizuotų formų figūrines skulptūras iš bronzos, terakotos, alebastro, instaliacijas, performansus. Kūryboje susiliejo lyriškas gamtos pajautimas, kylantis iš emocinio ryšio su tėvyne, tradicinis Vakarų minimalizmas ir XX a. vidurio konceptualizmas. Savo kūryba ir visuomenine veikla menininkė pabrėžė žmogaus orumą ir jo teisę į gyvenimą. Ankstyvajai kūrybai būdingos apibendrintų formų skulptūros („Motina ir vaikas“, „Moteris-paukštis“), artimos H. Moore‘o, J. Epsteino kūrybai. 1976 m. pasuko netradicinės skulptūrinės raiškos link („Kalendorius“), naudojo neįprastas medžiagas (žemę, ugnį, pelenus ir kt.). 8-9-ame deš. kūrė instaliacijas su ugnimi, degančiomis žvakėmis, pritaikytų specifinėms vietoms („Viešpaties malda / Tėve mūsų“ Graikijos Santorini ir Paro salos, 1978 m., 1983 m. Berlynas, 1984 m. Londonas), instaliacijas (ciklas „Mano vaikystės kalendorius“ 1975; „Taikos šviesos“ 1981, 1983; „Tylus liudijimas“ 1984; „Antrajame pasauliniame kare žuvusiųjų atminimui“, 1985; „Rex“ 1986; „Pranašystė. Po 50 metų“. 1989). Performansai, lydimi muzikos, dažniausiai skirti Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti („Visiems, kurie kentėjo ir žuvo Somme“, 1986, su Z. Kūdra; „Už arktinio rato – Trofimovsko aukoms atminti“, 1991).

Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Vilniaus dailės akademijos muziejuje.

Kultūrinė terpė

Lietuvių išeivija, anglų.

Šaltiniai

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.