Vincentas Gečas

Vardas Vincentas
Pavardė Gečas
Profesija mokslininkas, tapytojas, rektorius, prorektorius, dėstytojas
Gimimo data 1931-02-07

Išsami biografija

Tapytojas. Gimė 1931 m. vasario 7 d. Mažeikiuose.
1951–1957 m. studijavo tapybą LSSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), 1957–1963 m. ten pat dėstė Tapybos katedroje, 1962–1963 m. stažavosi Italijoje, 1969–1974 m. prorektorius mokslo ir mokymo reikalams, 1974–1989 m. – rektorius, 1980 m. profesorius. Nuo 1989 m. dėstė Šiaulių universitete, Menų fakulteto Tapybos katedros profesorius.

Nuo 1957 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, 1964–1968 m. LDS Dailės fondo valdybos pirmininkas.

Nuo 1958 m. dalyvavo respublikinėse ir sąjunginėse dailės parodose, taip pat kūriniai eksponuoti užsienyje (Italija, Bulgarija, Vengrija, Vokietija, Čekoslovakija, Lenkija). Surengė asmeninių parodų: 1964, 1967, 1981, 2006, 2013 m. Vilniuje; 1981 m. Kaune; 1982, 1991, 1997 Šiauliuose; 1988 m. Maskvoje (Rusija); 1992 m. Amsterdame (Olandija); 1993 m. Štutgarte (Vokietija).

Vienas 6–7 deš. sandūros lietuvių dailės reformatorių. Suformavo savitą stilių, aprėpiantį įvairias temas ir žanrus, jungiantį daiktišką vaizdavimą su lakonišku apibendrinimu. Ankstyvojoje kūrybos dar rėmėsi socialistinio realizmo principais („Kolūkio turguje“, 1959), 1959–1961 m. tapė „rūsčiuoju stiliumi“ („Iš rajono centro“, 1959–1961; „Vitrina“, 1960; „Avansas už darbadienius“, „Dujotekio statyba“, abu 1961), taip pat eksperimentavo siekdamas vaizdo ekspresijos („Draugai“, „Natiurmortas su obliumi“, abu 1960; „Ekranai“, 1964). 7-ojo deš. pradžioje, prasidėjus modernizacijos sąjūdžiui, paniro į plastinius eksperimentus, siekdamas ypatingos raiškos priemonių ekspresijos, stebėjo ir fiksavo naują intriguojančią socialinę aplinką, kuri stipriai veikė jo meninės išraiškos pokyčius. Po stažuotės Italijoje susižavėjo italų neorealizmu, ėmė kurti išraiškingos kompozicijos, ekspresyvių ryškių spalvų derinių paveikslus, kurie pasižymi formų apibendrinimas, deformacija su fotorealistiniais elementais („Po diskusijų“, 1963; „Avarija“, „Mišel“, „Miegantis italas“, visi 1964). Figūrinėse kompozicijose akcentuota psichologinė veikėjų charakteristika, siekiama perteikti vidinius konfliktus. Paveikslo kompozicinė sandara grindžiama fotografinio kadro, kinematografinio montažo principu („Demonstracija“ I–II, 1965). 7–8 deš. sandūroje sukurti teminiai paveikslai šiuolaikiškai dokumentuoja gyvenimą („Aistros“, 1969; „Menas, žmonės įvykiai“, 1974), tačiau neatsisakoma ir sovietinės tematikos („Lietuva 1919 metais“, 1967–1974). Be teminių paveikslų tapė portretus, kuriuose naudoja grotesko, šaržo elementus, sutelkia dėmesį į socialinio tipažo charakteristiką („Moteris ir dailininkė“, „Rektorių taryba“, abu 1981). Vėlesnėje kūryboje vyrauja peizažai, natiurmortai (daugiausia gėlės), animalistinio žanro paveikslai (žirgai, naminiai paukščiai).

Įvertinimas:

1969 m. LSSR valstybine premija;

1974 m. LSSR nusipelnęs meno veikėjas;

1981 m. LSSR liaudies dailininkas.

Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje („Kolūkio turguje“, 1959; „Kolūkietė“, 1962; „Avarija“, „Po diskusijų“, abu 1964; „Lova I“, „Demonstracija I“, triptikas „Į Rytus“, visi 1965; „Dailininko L. Surgailio portretas“, 1966; „Jų užmiršti nevalia“, „Aistros“, abu 1969), Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, MO muziejuje (buvęs Modernaus meno centras), Vilniaus dailės akademijos muziejuje, „Ellex Valiūnas“ kolekcijoje, Rusijos muziejuose.

Šaltiniai

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.
Grigoravičienė E., Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė, Lietuva: Inter Se, 2017.
Andriuškevičius A., Lietuvių dailė: 1975–1995, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997.
XX a. lietuvių dailės istorija: Lietuvių tarybinė dailė 1940–1960, 3.
Savickas A., Peizažas lietuvių tapyboje, Vaga, 1965.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.