Rimtautas Vincentas Gibavičius

Vardas Rimtautas Vincentas
Pavardė Gibavičius
Profesija dailininkas scenografas, grafikas, dėstytojas
Gimimo data 1935-09-22

Išsami biografija

Grafikas, scenografas. Gimė 1935 m. rugsėjo 22 d. Kaune, mirė 1993 m. gruodžio 16 d. Vilniuje; palaidotas Antakalnio kapinėse.

1954–1960 m. studijavo grafiką LSSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), 1962–1993 m. dėstė jame, 1991 m. profesorius. Nuo 1965-ųjų taip pat dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje.

Nuo 1963 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Nuo 1960 m. dalyvavo Lietuvos, SSRS, tarptautinėse grafikos ir knygos meno ir scenografijos parodose, knygos meno konkursuose. Kūrinius eksponavo Krokuvos grafikos bienalėse (1966, 1968, 1972), Talino trienalėse (1968, 1971, 1974, 1977, 1980), tarptautinėse plakatų, ekslibrisų, scenografijos, knygos meno parodose. Surengė asmeninių parodų: 1973 m. Maskvoje (Rusija) ir Varšuvoje (Lenkija); 1974 m. Belgrade (Jugoslavija); 1975 m. Sarajeve, Dubrovnike (Jugoslavija); 1977 m. Magdeburge (Vokietija);  1979 m. Taline (Estija); 1980 m. Veimare (Vokietija), 1986 m. Vilniuje. Retrospektyvinės pomirtinės  parodos surengtos Vilniuje 1995, 1996, 2003 m.

Sukūrė estampų, ekslibrių, plakatų, monumentaliosios dailės ir scenografijos darbų, iliustravo ir apipavidalino knygų, rašė dailės klausimais kultūrinėje spaudoje.

Kūryboje rėmėsi liaudiškų sutartinių komponavimo principais, poezija, Lietuvos praeities, miesto kultūros, architektūros, profesionaliosios dailės ir tipografijos istorija. Derino klasikines ir modernias meninės raiškos priemones, kūrybai būdinga naujas liaudiškų temų ir motyvų traktavimas, romantinė poetinė nuotaika, dekoratyvumas, ritmiška kūrinio elementų kompozicija.

Ankstyviesiems grafikos kūriniams, sukurtiems medžio ir linoraižinio technika, būdinga liaudies meno įtaka ir jo interpretacija, siekis lietuvių kultūros savitumo dėsnius perteikti savo laiko kalba (ciklas „Jaunystė“, 1960; „Lietuvaitė“, 1963; ciklai „Vilnius“, 1964–1987; „Vandenų gyventojai“, 1966). Liaudiškos stilistikos dvasia iliustravo pasakų rinkinį „Nė velnio nebijau“ (1964). Estampams būdingas dekoratyvumo ir apibendrinimo derinys, ornamentinis linijų ritmas, kompozicinė visuma, pagrįsta variacija ir pasikartojimu. 7-ojo deš. pabaigoje–8-ojo pradžioje intensyviai kūrė iliustracijas Jurgio Baltrušaičio („Poezijos“ iliustracijų ciklas, 1967), Balio Sruogos („Į mėlynus tolius“, 1981), Eduardo Mieželaičio, Justino Marcinkevičiaus, Janinos Degutytės, Juditos Vaičiūnaitės („Pakartojimai“, 1971) poezijai. Naudojo autorinės cinkografijos techniką. Iliustracijų pagrindu sukūrė estampų ciklus „Pilnaties langai“ (1970), „Vaikystės prisiminimai“ (1980–1982 m.), kur išplėtotas lango motyvas iki daugiaplanės pokyčio taško, slenksčio metaforos. Šio tarpsnio kūriniai pasižymi lakoniška raiška, vieno motyvo variacijomis, muzikaliais horizontalių ir vertikalių linijų santykiais. Pats kūrė savo iliustruojamų knygų dizainą, padarė didelę įtaką Lietuvos knygos meno raidai ir estetinei kokybei.  Apipavidalino per 100 leidinių, buvo kai kurių sudarytoju: albumai „Lietuvių grafika“ (1962, 1964, 1966, 1968, 1971), „Knyga ir dailininkas“ (su A. Gedminu, 1966).

9 deš. daugiausia dirbo knygų grafikos, plakato, scenografijos ir sienų tapybos srityse. Sukūrė scenovaizdžius dvidešimčiai Lietuvos teatrų ir televizijos spektaklių: Eduardo Balsio baletui „Eglė žalčių karalienė“ (1976, Lietuvos operos ir baleto teatras), Aldonos Liobytės pjesei „Devyniabrolė“ (1976, Vilniaus akademinis dramos teatras), Williamo Shakespeare’o  pjesei „Audra“ (1978, Panevėžio dramos teatras), Mozarto operai „Don Žuanas“ (1980, Kauno muzikinis teatras), Puccini operai „Bohema“ (1983, Lietuvos operos ir baleto teatras), Justino Marcinkevičiaus dramai „Daukantas“ (1985, Vilniaus jaunimo teatras). Spektakliams kūrė ir vieningo stiliaus spektaklio plakatą, programėlę, kvietimą į premjerą. Svenografijoje derino klasikines ir modernias meninės raiškos priemones. Scenovaizdžiams būdingos daigiaplanės kompozicijos, muzikinis ritmas, asociatyvios sąsajos.

Sukūrė monumentaliosios tapybos darbų: restoranui „Jūra“ Klaipėdoje (1976), Vilniaus universitetui (sgrafitai „Devynios mūzos“, 1969; „Istoriniai portretai“ 1980–1990 m., abu Filologijos fakultete).

Įvertinimas:

1968 m. LSSR valstybinė premija;

1977 m. LSSR nusipelnęs meno veikėjas;

1985 m. LSSR liaudies dailininkas.

Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, MO muziejuje (buvęs Modernaus meno centras), Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete, „Ellex Valiunas“, „Lewben Art Foundation“ kolekcijose, taip pat Valstybiniame A. Puškino dailės muziejuje, Valstybinėje Tretjakovo galerijoje Maskvoje, Ermitažo muziejuje Sankt Peterburge (Rusija).

Kultūrinė terpė

Lietuvių.

Apdovanojimai

Kiti apdovanojimai 1968 m. – LSSR valstybinė premija.

Šaltiniai

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.
Grigoravičienė E., Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė, Lietuva: Inter Se, 2017.
Ten, kur viskas daug labiau: Lietuvos teatro dailės žodynas, sud. Bitinaitė-Širvinskienė R., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.