Elvyra Kairiūkštytė

Vardas Elvyra
Pavardė Kairiūkštytė
Profesija grafikas
Gimimo data 1950-11-15

Išsami biografija

Grafikė. Gimė 1950 m. lapkričio 15 d. Vilniuje, mirė 2006 m. balandžio 23 d. Vilniuje.
Augo Širvintų, Vilniaus, Kuršėnų našlaičių namuose.

1969–1971 m. mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas), 1971–1977 m. studijavo grafiką  Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

Nuo 1984 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Nuo 1979 m. dalyvavo paro­dose Lietuvoje ir užsienyje (Rusija, Kanada, Šve­dija, Vengrija, Norvegija). Surengė asmeninių parodų: 1986 m. Vilniuje. Pomirtinės kūrybos parodos surengtos 2007m. Vilniuje ir Šiauliuose, 2008 m. Klaipėdoje, 2017 m. Vilniuje.

Sukūrė estampų spalvoto linoraižinio technika, piešinių. Atnaujino ir ištobulino tradicinę iškiliosios spaudos techniką, praplėtė šios technikos raiškos galimybes, pirmoji Lietuvoje ėmė kurti itin didelio formato kelių klišių atspaudus, nenutrūkstamo srauto piešinius tušu ir guašu.

Ankstyvojoje kūryboje vyrauja daugiafigūrinės kompozicijos ir kolegų portretai, kuriuos linoraižinio ir sausos adatos technika ėmė raižyti dar studijuodama („Piešimo pamoka“, 1976; ciklas „Draugystė“, 1977). Estampuose dažniausiai vaizduojama artimiausia dailininkės aplinka, ją supantys žmonės. Šmaikštūs, ironiško turinio darbai turi ekspresionizmo, pokubistinės raiškos bruožų. Išraiškingi raižiniai primena Viktoro Petravičiaus, vokiečių ekspresionizmo grafiką ir tarpukario dailę, Pablo Picasso kūrybą. Modernizmas ir įvairių kultūrų parafrazės savitai papildė ir išplėtė lietuvių tautodailės tradiciją – svarbiausia raiškos priemonė yra energinga linija, juodos ir baltos spalvos kontrasto įtampa, groteskas, ekspresija.

Portretus ir autoportretus kūrė iki 9 deš. (rašytoja Jolita Skablauskaitė, 1973, 1976, 1983; grafikas Edmundas Saladžius, 1972, 1974, 1983; tapytoja Dalia Kasčiūnaitė, 1980; Mindaugas Skudutis, 1983; „Au­toportretas“, 1974, 1976, 1983; režisierius Eimuntas Nekrošius, 1984), vėliau raižė estampus, kuriuose kasdienybės motyvai susipina su simboliais, senovės civilizacijų vaizdiniais (ciklas „Improvizacijos“, 1980), randasi moterų įvaizdžių, erotikos elementų („Sankryža“, „Geltona moteris“ – abu 1981; „Vaidinimas“ I–II, 1983; „Trys moterys“, 1985; „Europos pagrobimas“ I–II, 1986; „Paskutinė vakarienė“, 1988; „Trojos Elena“, 1989). 10 deš. dėl sveikatos sutrikimų liovėsi raižyti linoleumą, pradėjo tušu, guašu piešti didelio formato piešinius ant ruloninio popieriaus (išliko per 10 tūkstančių), primenančius graikiško frizo komponavimo principą. Ritualinio pobūdžio piešiniuose, eksponuotose tik po mirties, nenutrūkstančiu srautu persipina žmonės, gyvūnai, fantastinės būtybės, paslaptingos apeigos, erotinės scenos.

2010 m. išleistas albumas „Deginantis gyvenimo artumas: Elvyra Kairiūkštytė 1950–2006“ (sud. Ksenija Jaroševaitė, Kristina Kleponytė, Regina Norvaišienė, Ramutė Rachlevičiūtė.).

Įvertinimas:

1987 m. pagrindinis prizas Respublikinėje jaunųjų dailininkų parodoje;

1992 m. Valstybinė kultūros ir meno kūrėjų stipendija;

1996 m. Aukščiausio laipsnio valstybės stipendija;

2001 m. individuali Kultūros ministerijos stipendija.

Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, MO muziejuje (buvęs Modernaus meno centras), Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete.

Šaltiniai

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.
Andriuškevičius A., Lietuvių dailė: 1975–1995, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997.
Grigoravičienė E., Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė, Lietuva: Inter Se, 2017.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.