Gvidas Renis

Vardas Gvidas
Pavardė Renis
Vardas originalo kalba Guido
Pavardė originalo kalba Reni
Profesija tapytojas, grafikas
Gimimo data 1575-11-04

Išsami biografija

Italų tapytojas, grafikas. Gimė 1575 m. Bolonijoje, mirė 1642 m. rugpjūčio 18 d. ten pat.

Bolonijos mokyklos atstovas. Vienas žymiausių XVII a. menininkų.

Apie 1595– 1598 m. mokėsi Keliaujančiųjų akademijoje (ją įkūrė ir tuo laiku dėstė pusbroliai Carraci) Bolonijoje.

Kūrė Bolonijoje, Romoje, Neapolyje.

Jo mecenatai buvo svarbiausi politiniai ir bažnytiniai veikėjai (Borghese;ių šeima, kardinolai Paolo Emilio Sfondrati, Pietro Aldobrandini, popiežius Paulius V).

Kūrybai įtaką padarė antikos skulptūros, Rafaelio, F. Parmigianinio kūriniai.

G. Renis sukūrė individualų stilių, jungė baroko painumą, gyvumą ir klasikinio meno santūrumą, gracingose žmonių figūrose, jų kompozicijose siekė idealaus grožio. Realistiniuose paveiksluose perteikė intensyvias, patoso link artėjančias emocijas.

Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu pamėgo šviesesnius tonus, itin laisvą, net eskizišką potėpį. Daugiausia kūrė religinio („Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų“ 1600, „Šv. Petro nukryžiavimas“ 1604, „Dovydas su Galijoto galva“ 1605, „Kūdikių žudynės“ 1611, „Manos rinkimas“ 1615, „Pieta iš Mendicanti“ 1616, „Kristus su erškėčių vainiku“ 1623, 1640, „Nekaltas prasidėjimas“ 1627, „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“ 1629, „Atgailaujanti Marija Magdalietė“ apie 1635, „Anima Beata“ apie 1642), mitologinio turinio („Atlanta ir Hipomenas“ apie 1619, „Bakchas ir Ariadnė“ apie 1620, „Heraklis, užmušantis Lernos hidrą“ 1620, „Deinaros pagrobimas“ 1621) paveikslus; sukūrė portretų („Autoportretas“ 1602, „Menininko motina“ 1612, „Kardinolas Bernardas Spada“ apie 1630).

Garsėjo sienų ir lubų tapyba (freska „Šv. Andriejus, vedamas kankinti“ Šv. Grigaliaus Didžiojo bažnyčioje Romoje, 1609, freskų ciklas Didžiojoje Švč. Mergelės Marijos bazilikoje Romoje, 1612, lubų freskos: „Aurora Pallazo Rospigliosi-Pallavicini“ rūmuose Romoje, 1614, „Šv. Dominyko pašlovinimas“ Šv. Dominyko bazilikoje Bolonijoje, 1615).

Jam priskiriama daug ofortų. Reprodukavo savo ir senųjų meistrų tapybos kūrinius, sukūrė ir originalių, daugiausia religinės tematikos raižinių („Agostino Carracci laidotuvės“ 1603). Turėjo mokinių, padarė didelę įtaką amžininkų tapybai, labiausiai Bolonijos, taip pat Ispanijos ir Prancūzijos dailininkams.

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011, t. 19.
Vikipedija, laisvoji enciklopedija, http://lt.wikipedia.org.