Petras Vaivada

Vardas Petras
Pavardė Vaivada
Profesija skulptorius
Gimimo data 1906-06-29

Išsami biografija

Skulptorius. Gimė 1906 m. birželio 29 d. Tauragėje, mirė 1989 m. kovo 3 d. Vilniuje; palaidotas Antakalnio kapinėse.

Architektės Dainoros Juchnevičiūtės vyras, dailininko Pauliaus Staniko senelis.
1928–1932 m. mokėsi skulptūros Kauno meno mokykloje, tuo pat metu ir tapybos Justino Vienožinskio studijoje.
1926–1928 m. dirbo ekspeditoriumi spaustuvėje „Raidė“, 1928–1932 m. – registratoriumi Kauno ligonių kasose, 1932–1937 m.  – Vinco Grybo, Juozo Zikaro padėjėju, 1937–1940 m. – dailininku Kauno dailiųjų odos dirbinių dirbtuvėse „Stirna“, 1940–1941 m. – direktoriumi pastarosiose dirbtuvėse, 1940 m. – pirmininku Lietuvos dailės fonde, 1941 m. – viršininku Valstybinės leidyklos kadrų skyriuje.
Nuo 1928 m. dalyvavo kairiųjų politinėje veikloje, priklausė pogrindinei „Linijos“ draugijai, bendradarbiavo nelegalaus satyrinio žurnalo „Šluota“ leidyboje. 1934 m. buvo suimtas už antivalstybinę veiklą. 1941 m. pasitraukė į SSRS gilumą, 1942 m. buvo mobilizuotas į Raudonosios armijos 16-ąją lietuviškąją diviziją.
Pagalbos revoliucijos kovotojams tarptautinės organizacijos, nuo 1946 m. LSSR dailininkų sąjungos narys.
LSSR nusipelnęs meno veikėjas (1954 m.), LSSR liaudies dailininkas (1956 m.). Apdovanotas SSRS Garbės ženklo ordinu (1974 m.), Darbo raudonosios vėliavos ordinu (1974 m.).
Paskelbė atsiminimų, pasakojimų apie kūrybą.
Dirbo monumentaliosios skulptūros srityje. Stilius realistinis, pasižymintis tikslia natūros pagava. Sukūrė paminklų: Vinco Mickevičiaus-Kapsuko Vilniuje (pastatytas 1962 m., demontuotas 1991 m.; dabar saugomas Grūto parke), Jeronimo Uborevičiaus Molėtuose (pastatytas 1974 m., demontuotas apie 1995 m.). 1945–1946 m. dalyvavo kuriant Pergalės monumentą Kaliningrade. Kartu su Bernardu Buču nulipdė modelį skulptūrinei grupei „Žemės ūkis“ Vilniaus Ivano Černiachovskio tiltui (dabar Žaliasis; nukelta 2015 m.). Sukūrė šeimos narių („Dukters galvutė“, 1945 m.; „Vilnietė“, 1947 m.), kolegų („Levas Mergašilskis“, 1944 m.; „Balys Macutkevičius“, „Liuda Vaineikytė“, abu 1958 m.), žymių amžininkų („Chirurgas Pranas Norkūnas“, 1965 m.) atvaizdų, sovietinės visuomenės bei kultūros veikėjų portretų: Maksimo Gorkio (1941 m.), Lenino (1946 m., 1950 m., 1961 m.), Justo Paleckio (1947 m.), Teofilio Tilvyčio (1949 m.), Jeronimo Uborevičiaus (1967 m.).
Parodose dalyvavo nuo 1944 m.
Kūrinių yra Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje.

Šaltiniai

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.