Vytautas Mačiuika

Vardas Vytautas
Pavardė Mačiuika
Profesija rašytojas, skulptorius, mokytojas
Gimimo data 1930-12-31

Išsami biografija

Rašytojas, skulptorius. Gimė 1930 m. gruodžio 31 d. (kitais duomenimis 1929 m. spalio 31 d.) Kaune, mirė 1999 m. spalio 14 d. Vilniuje.

1943 m. įstojo į Lietuvos laisvės kovotojų pogrindinę jaunimo grupę, 1944 m. suimtas už rezistencinę veiklą, kalintas Kalinine, Toržoko, Pečioros, Taišeto, Magadano lageriuose; 3 kartus teistas, 2 kartus pabėgo, 1955 m. paleistas.
Nuo 1956 m. studijavo tapybą ir piešimą Visasąjunginio N. Krupskajos liaudies meno instituto neakivaizdiniame skyriuje. 1964 m. baigė Lietuvos dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija).
Dirbo piešimo mokytoju Kaišiadorių 1-ojoje vidurinėje mokykloje.
Nuo 1969 m. Lietuvos dailininkų sąjungos, nuo 1978 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Rašė periodinėje spaudoje skulptūros ir istorinės atminties temomis, paskelbė atsiminimų, eilėraščių, išleido eilėraščių rinkinius „Negludinti akmenys“ (1965 m.), „Ritmai“ (1978 m.), „Prorėžos“ (1980 m.), „Duburiai“ (1983 m.), „Atminties vingiai“ (1987 m.), „Vilties valanda“ (1990 m.). Poezijai būdinga tvirta pilietinė ir dorovinė pozicija, publicistinė raiška. Autobiografinio romano „Savi ir svetimi“ (2 d. 1992–1994 m.) personažai – pasipriešinimo sovietinės okupacijos režimui dalyviai, taip pat istoriniai veikėjai Antanas Sniečkus, Kazys Preikšas, Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, Ivanas Bagramianas ir kt. Svarbiausi romano įvykiai klostosi Lietuvoje, bet pasakojimo siužetinės linijos tęsiasi iki Maskvos, Vokietijos, Amerikos. Kalba protokolinė, dokumentiškai tiksli, kartais su tam tikra ironija. Tokiu pat stiliumi parašytos ir „Šiaurės novelės“ (1996 m.) – autoriaus gyvenimo kronika.

Kūriniams daugiausia naudota bronza, medis, granitas, marmuras. Sukūrė skulptūrinių reljefų („Poetas Jonas Graičiūnas“, 1973 m.), portretinių („Rasa“, 1968 m.; „Poetas Justinas Marcinkevičius“, 1977 m.), dekoratyvinių („Šaltinis Palangoje“, 1970 m.) skulptūrų, antkapinių paminklų (Stepono Dariaus ir Stasio Girėno Aukštųjų Šančių karių kapinėse Kaune, su architektais V. ir A. Nasvyčiais, 1968 m.; Jono Kazlausko Saulės kapinėse Vilniuje, 1973 m.), medalių („Vilniaus universiteto profesorius Jonas Kazlauskas“, 1979 m.; „SSRS liaudies artistė Nijolė Ambrazaitytė“, 1986 m.), monumentų (Janio Zūčio Rygoje, 1966 m.; Herkaus Manto Klaipėdoje, 1976 m.).
Parodose dalyvavo nuo 1960 m.
Kūrinių yra Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Šaltiniai

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.