Rimantas Daugintis

Vardas Rimantas
Pavardė Daugintis
Profesija skulptorius, dėstytojas
Gimimo data 1944-05-21

Išsami biografija

Skulptorius. Gimė 1944 m. gegužės 21 d. Baublių k. (Kretingos r.), mirė 1990 m. gegužės 18 d. Budapešte (susidegino SSSR–Vengrijos pasienyje protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją). Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. 

Tėvas buvo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanas, motina 1948 m. 25-eriems metams ištremta į Vorkutą, sugrįžo 1955 m. 

1959–1965 m. mokėsi meninio metalo apdorojimo Telšių taikomosios dailės technikume (dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete). 1965–1971 m. studijavo skulptūrą pas Juozą Kėdainį ir Gediminą Jokūbonį LSSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).
1968–1977 m. dėstė Vilniaus dailės mokykloje (dabar Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla).

Nuo 1974 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, 1988–1990 m. LDS Medalininkų sekcijos pirmininkas.

Nuo 1972 m. dalyvavo skulptūrų ir medalių parodose Lietuvoje bei užsienyje (Rusija, Latvija, Vengrija, Lenkija, Vokietija). Dirbo Smiltynės skulptūrų simpoziumuose (1977, 1982), dalyvavo konkursuose.

1986 m. surengė asmeninę parodą Vilniuje. Pomirtinės parodos surengtos 1991, 2003, 2014 m. Vilniuje, 1999 m. Mažeikiuose, 2000 m. Kretingoje ir Plungėje.

Kūrė dekoratyvines skulptūras, kompozicijas interjerams ir eksterjerams, antkapinius paminklus, portretus, medalius. Naudojo įvairias medžiagas: medį („Ąžuoliukas“, 1972), terakotą („Autoportretas su O. Chajamo poezija“, 1976; „Per Lietuvą ėjo“, 1989), bronzą („Senas parkas“, 1981), atrado individualią skulptūrų paviršiaus padengimo metalu (galvanoplastikos) techniką („Miegantis karalius“, 1980; „Nuotaka Prokrustui“, 1984). Kūryboje gvildeno egzistencines problemas, žmogiškosios būties ir buities, dramatizmo ir gyvenimo geismo, laisvės ir prievartos santykį. Kūriniai ekspresyvūs, metaforiški, juose dera ironija, groteskas ir lyrizmas. Pagrindinės kūrinių temos – kaimo gyvenimo vaizdai, lietuvių folkloro motyvai (dainos, raudos, sakmės). Personažų figūros kresnos ir grubokos, sąmoningai deformuotos, kartais šaržuotos; žmogaus figūra dažnai jungiama su paukščio, gyvulio įvaizdžiais. Kompozicijose siekiama masių įtampos, formos dekoratyvios, turtingų faktūrų.

Ryškiausią kūrybos dalį sudaro mažoji skulptūra: „Rytas“ (1974), „Kristoforas prie Vilnelės“ (1985), „Birželio rauda“, „Gulago madona“, „Europos pagrobimas“ (visos 1989). Sukūrė dekoratyvinių skulptūrų („Barnabas išeina į jūrą“, 1977; „Naktigonė“, 1982, abi Klaipėdos M. Mažvydo skulptūrų parke; „Versmė“, 1982, Ariogala; „Lakštingala“ 1985, Vilnius), portretų („Spaustuvininkas Pranciškus Skorina“, 1974), medalių (Kristijonas Donelaitis, Maironis, Vaižgantas, Antanas Gudaitis, 1984–1987), memorialinių lentų, interjero kompozicijų („Pegasas kavinėje“, Literatų svetainė Vilniuje, 1985), antkapinių paminklų (aktorei A. Vainiūnaitei-Kubertavičienei Kauno Petrašiūnų kapinėse, 1976).

2007 m. išleista monografija „Rimantas Daugintis. 1944–1990“ (sud. D. Daugintienė, D. Zovienė, V.: artseria).

Kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Vilniaus dailės akademijos muziejus.

Kultūrinė terpė

Lietuvių.

Šaltiniai

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.