Juozas Jankus

Vardas Juozas
Pavardė Jankus
Profesija dailininkas scenografas, pedagogas
Gimimo data 1912-03-04

Išsami biografija

Scenografas. Gimė 1912 m. kovo 4 d. Sereikonių k. (Pasvalio r. sav.), mirė 1999 m. lapkričio 5 d. Vilniuje; palaidotas Rokantiškių kapinėse.
1931–1936 m. studijavo skulptūra Kauno meno mokykloje. 1936–1937 m. tarnavo 3 pėstininkų pulke Kaune. 1937–1940 m. dėstė Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1940–1944 m. dirbo Šiaulių dramos teatre, 1944–1945 m. Lietuvos dramos teatre, 1945–1948 m. Klaipėdos dramos teatre, 1953–1975 m. – Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiasis dailininkas. Dėstė Vilniaus kultūros mokykloje.

Nuo 1951 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Nuo 1936 m. dalyvavo parodose, 1962 m. Vilniuje surengė asmeninę parodą.
Kūrė scenografijas, skulptūras, tapė, liejo akvareles, apipavidalino teatro programų.

Vienas abstrakčiosios scenografijos pradininkų Lietuvos muzikiniame teatre. 5–6 deš. kūryboje rėmėsi daugiausia realizmo, vėliau – konstruktyvizmo, kitų modernizmo srovių principais. Scenografijoms būdinga sąlyginė erdvė, darni, raiškios struktūros kompozicija, kai kuriems – ryškių kontrastingų spalvų koloritas.

Sukūrė scenovaizdžius: Lietuvos dramos teatre – B. Dauguviečio „Nauja vaga“ (1945, 1947), A. Ostrovskio dramai „Audra“ (1950), A. Griciaus „Liepto galas“ (1950), V. Višnevskio „Neužmirštamieji 1919-ieji metai“ (1951), J. W. Goethes „Faustas“ (1965), W. Shakespeare'o „Hamletas“ (1959); Klaipėdos dramos teatre – K. Jurašūno „Eglė žalčių karalienė“ (1946); Kauno dramos teatre J. Grušo „Herkus Mantas“ (1957); Lietuvos operos ir baleto teatre V. Klovos operai „Pilėnai“ (1956), J. Indros baletui „Audronė“ (1957), E. Balsio baletui „Eglė žalčių karalienė“ (1960), K. Punio baletui „Paryžiaus katedra“ (1962), S. Prokofjevo baletui „Meilė trims apelsinams“ (1963), A. Račiūno operai „Saulės miestas“ (1965), A. Rekašiaus baletui „Aistros“ (1971), Stanislovo Moniuškos operai „Halka“ (1972), J. Juzeliūno baletui „Ant marių kranto“ (1975). Bendradarbiavo su režisieriais J. Grybausku, J. Gustaičiu, baletmeisteriu V. Grivicku. Scenografijoms būdinga stilistinė įvairovė – nuo santūriod realistinės iki ryškios modernistinės raiškos.

Kūrinių yra Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.

Įvertinimas:

1952 m. LSSR valstybinė premija;

1954 m. LSSR nusipelnęs meno veikėjas;

1954 m. apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu;

1957 m. LSSR liaudies dailininkas;

1962 m. Valstybine premija

Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.

Kultūrinė terpė

Lietuvių.

Apdovanojimai

Kiti apdovanojimai Už nuopelnus dailininkas 1962 m. buvo apdovanotas Valstybine premija, jam buvo suteikti Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo (1954) ir Lietuvos liaudies dailininko (1957) vardai, taip pat daug kitų premijų bei apdovanojimų.

Šaltiniai

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.
Ten, kur viskas daug labiau: Lietuvos teatro dailės žodynas, sud. Bitinaitė-Širvinskienė R., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.