Ignas Budrys

Vardas Ignas
Pavardė Budrys
Profesija tapytojas, pedagogas
Gimimo data 1933-12-25

Išsami biografija

Akvarelininkas. Gimė 1933 m. gruodžio 25 d. Grigaičių k. (Plungės r.), mirė 1999 m. sausio 29 d. Vilniuje.

Nuo 1949 m. mokėsi Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, 1953–1959 m. studijavo keramiką LSSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

1959–1960 m. dirbo Respublikinėje sąjunginės spaudos direkcijoje, 1960–1962 m. Vilniaus dailės mokykloje (dabar Justino Vienožinskio dailės mokykla), nuo dėstė 1962 m. LSSR valstybiniame dailės institute, nuo 1966 m. dirbo tik kūrybinį darbą.

Nuo 1964 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, vienas iš LDS akvarelininkų sekcijos įkūrėjų (1964), aktyviai dalyvavo sekcijos darbe. Atstovavo Lietuvai tarptautinėse ir sąjunginėse akvarelės parodų komisijose. Rengė kūrybines akvarelininkų stovyklas Kryme, Vidurinėje Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose, keliones Okos ir Volgos upėmis, Kaspijos jūra.

Nuo 1959 m. dalyvavo respublikinėse, sąjunginėse ir užsienio akvarelės parodose (Ispanija, Jugoslavija, Rumunija, Čekoslovakija, Norvegija, Vokietija). 1960–1994 m. surengė per 20 asmeninių parodų. Po mirties surengtos retrospektyvinės kūrybos parodos: 2001 m. Plateliuose; 2001, 2003, 2013 m. Plungėje, 2003 m. Telšiuose; 2014 m. Varšuvoje (Lenkija).

Sukūrė savito stiliaus lyriškų ir dramatiškų, įtaigių peizažų (ciklai „Senasis Vilnius“, 1961–1983 ir 1988–1993; „Žemaitija“, 1962–1973; „Merkinė“, 1966; „Nida“, 1972; „Panemunė naktis“, 1981), teminių kompozicijų („Eglė žalčių karalienė“, 1964–1979; „Lietuva - mano džiaugsmas ir skausmas“, 1989–1993), portretų (Antanas Švažas, 1962; Jonas Graičiūnas, 1964 ir 1983), natiurmortų („Natiurmortas su dievukais“, 1964). Kūriniams būdinga sodrus koloritas, ryškus kontūrinis piešinys, laisvas platus potėpis, meistriška technika.

Paskelbė prisiminimų, pasisakymų spaudoje, kartu su Eduardu Urbanavičium parengė albumą „Akvarelė“ (1986). 

Įvertinimas: 1983 m. LSSR nusipelnęs meno veikėjas.

Didžioji dalis kūrybinio palikimo saugoma Žemaičių dailės muziejuje Plungėje. Kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Latvijos nacionalinis dailės muziejus, Rusų muziejus Sant Peterburge (Rusija), Azerbaidžano nacionalinis dailės muziejus, Šusšensko liaudies galerija (Rusija), Prado muziejus (Ispanija), Kanados, Meksikos, Paryžiaus muziejai ir galerijos, JAV ambasada Maskvoje. 

Kultūrinė terpė

Lietuvių.

Šaltiniai

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.