1692 m. italų dailininko Mikelanželo Palonio tapytoje Vilniaus katedros šv. Kazimiero koplyčios freskoje „Šv. Kazimiero karsto atidarymas“ vaizduojamas 1604 m. rugpjūčio 16 d. atsitikimas, kada katedros kanauninkas Grigalius Svencickis Vilniaus vyskupo Benedikto Vainos (1556?–1615) nurodymu atidarė šv. Kazimiero karstą. Apie šį įvykį liudija oficialus dokumentas, surašytas Vilniaus kapitulos notaro Martyno Kvaškovskio, jo aprašymą vyskupas pridėjo ir į Romą išsiųstame laiške 1604 m. Pasak vyskupo, atidarius šventojo karalaičio karstą, pasklido nuostabus kvapas, o jo kūnas buvo rastas gaivus, nepakitęs, lyg būtų ką tik palaidotas. M. Palonis įtikinamai perteikė šią emocingai stebuklo liudininkų išgyventą sceną. Pirmajame plane pavaizduoti pamaldžiai prie atverto šventojo karsto suklupę scenos dalyviai. Karste gulintį šv. Kazimierą Palonis pavaizdavo ilgu raudonu rūbu, puoštu šermuonėlių kailiu, su kunigaikščio karūna, ilgais banguotais plaukais. Scenos dramatiškumą sustiprina ekspresyvūs figūrų judesiai, išraiškingi rankų gestai. Tiksliai nėra žinoma, kurie nutapyti personažai yra tikros istorinės asmenybės. Spėjama, jog už karsto klūpantis dvasininkas baltu apsiaustu gali būti kanauninkas Svencickis. Gali būti, jog pirmame plane klūpantis dvasininkas yra popiežius Klemensas VIII, užbaigęs šv. Kazimiero kanonizaciją. Jis pamaldžiai suklupęs, tačiau įkomponuotas kiek atokiau lyg stebėtų įvykį iš didesnio atstumo. Freskos dešinėje pavaizduotas šalia dvasininkų stovintis didikas. Spėjama, jog tai freskų fundatorius Vilniaus vaivada Jonas Kazimieras Sapiega (1637–1720). Vaizduojamų įvykių metu jis dar nebuvo gimęs. Ir amžininkai, ir dailininkas tai žinojo. Tikriausiai tuo norėta parodyti fundatoriaus pagarbą ir meilę šventajam. Sapiegų giminė nuo pat kanonizacijos pradžios skleidė šv. Kazimiero kultą. Jono Kazimiero giminaitis LDK didysis etmonas ir kancleris Leonas Sapiega buvo vienas pagrindinių pirmos šv. Kazimiero bažnyčios fundatorių.
Litografijos autoriai meistriškai atkūrė stebuklinę M. Palonio freskos nuotaiką. Spalvine kūrinio gama kiek nutolta nuo originalo, tačiau rusvais, bordo ir auksiniais atspalviais išryškinant pirmojo plano personažų rūbus ir palaipsniui prigesinant tolėliau stovinčių veikėjų aprangą galiausiai pereinant vien į monochrominius pilkšvus tonus fono architektūroje išgautas didžiulės erdvės pojūtis, perteiktas dinamiškas slystančios šviesos srautas. Litografijos piešinys tikslus, subtilus, meistriškas.

Aprašė Regina Urbonienė