Paieškos kriterijai:

  • Autorius: Ipolitas Aleksandras Žiuljenas Mulenas
 
Objektai surūšiuoti pagal
     
  • Titulinis lapas. Jonas Kazimieras Vilčinskis. Vilniaus albumas. II serija, III sąsiuvinis

    Titulinis lapas. Jonas Kazimieras Vilčinskis. Vilniaus albumas. II serija, III sąsiuvinis, 1850 m.

    Ipolitas Aleksandras Žiuljenas Mulenas, Jonas Kazimieras Vilčinskis

    Tituliniame „Vilniaus albumo“ II serijos III sąsiuvinio lape į dekoratyvų audinį apsijungia auksuotos teksto (pavadinimo) raidės bei įvairūs archeologiniai radiniai: grandinės, kirvukai, apyrankės, segės, raktai, žalvarinės statulėlės, molio puodynės ir kt. Dailininkas nepaiso tikrųjų radinių mastelių, vienok kuriama skoninga vientisa detalaus piešinio kompozicija, pagyvinta santūrių rusvai žalsvų atspalvių toniniu modeliavimu.

    Aprašė Regina Urbonienė

  • Ecce Homo

    Ecce Homo, 1850 m.

    Ipolitas Aleksandras Žiuljenas Mulenas, Jonas Kazimieras Vilčinskis

    Meistriško piešinio litografijoje vaizduojamas Jėzus. „Ecce homo“ (lotyniškai „Štai žmogus“ – tai Poncijaus Piloto žodžiai, kuriais jis, pasak Evangelijos pagal Joną, antrą kartą po nuplakimo kreipėsi į minią, norėdamas sukelti užuojautą kenčiančiam Jėzui Kristui ir padėti jam išvengti mirties bausmės nukryžiuojant. Detalaus meistriško piešinio litografijoje Kristus tradiciškai vaizduojamas su karališkomis emblemomis, kurias jam pasityčiodami suteikė anksčiau jį plakę kareiviai: su erškėčiu vainiku, atstojančiu karūną, apsiaustu, imituojančiu karališką mantiją, ir nendre vietoj skeptro.

    Aprašė Regina Urbonienė

  • Švč. Mergelė Marija

    Švč. Mergelė Marija, XIX a. vid.

    Ipolitas Aleksandras Žiuljenas Mulenas, Jonas Kazimieras Vilčinskis

    Šv. Sofijos soboras Kijeve – pasaulinės architektūros ir meno šedevras. Pasak legendos, šis soboras buvo pastatytas būtent toje vietoje, kur Jaroslavas Išmintingasis laimėjo mūšį su užkariautojais. Soboras pradėtas statyti 1037. Soboro architektūriniai ir meniniai sprendimai darė įtaką daugelio Rusijos stačiatikių cerkvių kūrimui. Interjero dekore pasiekta harmoninga bizantiškojo stiliaus freskų tapybos ir mozaikų darna. Litografijoje atkurta viena iš Kijevo Šv. Sofijos soboro mozaikų – Švč. Mergelė Marija. Ji vaizduojama kaip gailestingoji užtarėja, pakeltomis, į šalis ištiestomis rankomis, apsigobusi plačiu apsiaustu, čia įgyjančiu apsaugos, globos simbolio prasmę. Dailininkas meistriškai perteikė dekoratyvų, kontrastingų spalvų (aukso ir gilaus mėlio) mozaikos akmenėlių švytėjimą, kruopščiai atkūrė ornamentinį nišos ir skliauto, kur patalpinta mozaika, dekorą.

    Aprašė Regina Urbonienė

  • Lietuviškos iškasenos. Žiedai ir segės

    Lietuviškos iškasenos. Žiedai ir segės, XIX a. vid.

    Ipolitas Aleksandras Žiuljenas Mulenas, Jonas Kazimieras Vilčinskis
  • Geležiniai marškiniai

    Geležiniai marškiniai, XIX a. vid.

    Ipolitas Aleksandras Žiuljenas Mulenas, Jonas Kazimieras Vilčinskis
  • Lietuviškos iškasenos. Metalo puodas

    Lietuviškos iškasenos. Metalo puodas, XIX a. vid.

    Ipolitas Aleksandras Žiuljenas Mulenas, Jonas Kazimieras Vilčinskis

    Gelsvame stačiakampio užapvalintais kampais fone pavaizduotas senovinis metalinis puodas – Vilniaus archeologijos muziejaus rinkinio eksponatas. Jo forma santūri, apibendrinta, su dviem ąsomis, be puošnių dekoro elementų, tik tūrinė dalis ties viduriu paryškinta horizontalia reljefine juostele. Litografijos piešinys detalus, kruopštus, įtaigiai perteiktas vaizduojamo puodo medžiagiškumas: metalo faktūra, spalva, paviršiaus pažeidimai, rūdžių dėmės.

    Aprašė Regina Urbonienė

  • Trakų vaivadijos vėliava

    Trakų vaivadijos vėliava, XIX a. vid.

    Ipolitas Aleksandras Žiuljenas Mulenas, Jonas Kazimieras Vilčinskis

    Meistriško detalaus piešinio spalvotoje litografijoje vaizduojama Žygimanto III laikų Trakų vaivadijos vėliava. Žygimantas III Augustas (1520–1572) – Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnus, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1548–1572), paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas, kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos konfederaciją – Abiejų Tautų Respubliką.
    Trakų vaivadijos vėliava – gilios tamsiai mėlynos spalvos, smulkiai ornamentuoto audinio, su Vyčio figūra, įkomponuota tamsiai raudoname kartuše. Aplink jį – gelsvos lotyniško teksto raidės: „SIGISMUNDUS III DEI GRATIA REX POLONIAE MAGNUS DUX LITVANIAE“. Dešinėje vėliavos pusėje – gelsvas stilizuoto augalinio ornamento vainikas, kurio centre įrašas „TROCKA“. Vėliavos kotas užbaigtas gelsvo metalo keturbiaunės ieties pavidalo viršūne.

    Aprašė Regina Urbonienė

  • Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus antkapinis paminklas Vilniaus katedroje

    Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus antkapinis paminklas Vilniaus katedroje, ~1850 m.

    Karolis Ripinskis, Ipolitas Aleksandras Žiuljenas Mulenas, Jonas Kazimieras Vilčinskis
    Vaizduojamas Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus antkapinis paminklas Vilniaus Katedroje. Dailininkas kruopščiai atkūrė portretinį laiminančio vyskupo biustą bei įrašą antkapinėje lentoje, nedetalizuodamas aplinkos. Jurgis Tiškevičius (1596–1656) – vyskupas, išmintingas ganytojas, veiklus administratorius, energingas valstybininkas. Lietuvos Brastos vaivados Jono Eustachijaus Tiškevičiaus sūnus. Mokėsi Vilniaus universitete, studijas tęsė Liubline, Poznanėje, Krokuvoje. Vilniaus katedros kapitulos kanauninkas (nuo 1626). 1627 m. konsekruotas vyskupu ir paskirtas Vilniaus vyskupu sufraganu. 1638 m. buvo karaliaus Vladislovo Vazos pasiuntinys pas popiežių Urboną VIII (Vatikane jam buvo suteiktos garbingos popiežiaus namų prelato pareigos). Žemaičių vyskupas (1633–1649), Vilniaus vyskupas (1649–1656). Garsėjo pamokslais, kultūrine veikla, sielovados darbais, labdara. Pastoraciniams reikalams aptarti sušaukė tris vyskupijų sinodus (Varniuose, Alsėdžiuose, Vilniuje). Išplėtė vienuolynų tinklą (Virbalyje ir Raseiniuose įkurdino dominikonus, Linkuvoje karmelites, Kražiuose benediktines, Krakėse kotrynietes), pastatydino bažnyčias Surviliškyje, Kuliuose, Pušalote, įrengė Žemaičių Kalvarijoje, tada vadintoje Gardais, Kryžiaus kelio stotis. Skatino burtis bažnytines brolijas, Skuode įsteigė šv. Izidoriaus, Krakėse – krikščioniškojo mokslo brolijas. 1655 m. rusų kariuomenei įsiveržus į Vilnių, pasitraukė į Prūsiją, ten pasiligojo ir mirė. Palaidotas Žemaičių Kalvarijoje. Vyskupo epitafija su skulptūriniu biustu yra Vilniaus katedroje.

    Aprašė Regina Urbonienė
  • Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus antkapinis paminklas Vilniaus katedroje

    Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus antkapinis paminklas Vilniaus katedroje, ~1850 m.

    Karolis Ripinskis, Ipolitas Aleksandras Žiuljenas Mulenas, Jonas Kazimieras Vilčinskis

    Vaizduojamas Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus antkapinis paminklas Vilniaus Katedroje. Dailininkas kruopščiai atkūrė portretinį laiminančio vyskupo biustą bei įrašą antkapinėje lentoje, nedetalizuodamas aplinkos. Jurgis Tiškevičius (1596–1656) – vyskupas, išmintingas ganytojas, veiklus administratorius, energingas valstybininkas. Lietuvos Brastos vaivados Jono Eustachijaus Tiškevičiaus sūnus. Mokėsi Vilniaus universitete, studijas tęsė Liubline, Poznanėje, Krokuvoje. Vilniaus katedros kapitulos kanauninkas (nuo 1626). 1627 m. konsekruotas vyskupu ir paskirtas Vilniaus vyskupu sufraganu. 1638 m. buvo karaliaus Vladislovo Vazos pasiuntinys pas popiežių Urboną VIII (Vatikane jam buvo suteiktos garbingos popiežiaus namų prelato pareigos). Žemaičių vyskupas (1633–1649), Vilniaus vyskupas (1649–1656). Garsėjo pamokslais, kultūrine veikla, sielovados darbais, labdara. Pastoraciniams reikalams aptarti sušaukė tris vyskupijų sinodus (Varniuose, Alsėdžiuose, Vilniuje). Išplėtė vienuolynų tinklą (Virbalyje ir Raseiniuose įkurdino dominikonus, Linkuvoje karmelites, Kražiuose benediktines, Krakėse kotrynietes), pastatydino bažnyčias Surviliškyje, Kuliuose, Pušalote, įrengė Žemaičių Kalvarijoje, tada vadintoje Gardais, Kryžiaus kelio stotis. Skatino burtis bažnytines brolijas, Skuode įsteigė šv. Izidoriaus, Krakėse – krikščioniškojo mokslo brolijas. 1655 m. rusų kariuomenei įsiveržus į Vilnių, pasitraukė į Prūsiją, ten pasiligojo ir mirė. Palaidotas Žemaičių Kalvarijoje. Vyskupo epitafija su skulptūriniu biustu yra Vilniaus katedroje.

    Aprašė Regina Urbonienė

  • Lietuviškos iškasenos (karoliai)

    Lietuviškos iškasenos (karoliai), XIX a. vid.

    Ipolitas Aleksandras Žiuljenas Mulenas, Jonas Kazimieras Vilčinskis
    Litografijos centre, gelsvame fone įkomponuotas senovinis vėrinys, suvertas iš įvairiaspalvių skirtingos formos karoliukų. Vėrinio viduryje pavaizduota susijungusių rombų ornamentu dekoruota geležinė apyrankė bei trys žiedai. Tai Vilniaus archeologijos muziejaus rinkinio eksponatai. Piešinys detalus, kruopštus, įtaigiai perteiktas vaizduojamų daiktų medžiagiškumas.

    Aprašė Regina Urbonienė
  • Švč. Mergelė Marija

    Švč. Mergelė Marija, XIX a. vid.

    Ipolitas Aleksandras Žiuljenas Mulenas, Jonas Kazimieras Vilčinskis

    Šv. Sofijos soboras Kijeve – pasaulinės architektūros ir meno šedevras. Pasak legendos, šis soboras buvo pastatytas būtent toje vietoje, kur Jaroslavas Išmintingasis laimėjo mūšį su užkariautojais. Soboras pradėtas statyti 1037. Soboro architektūriniai ir meniniai sprendimai darė įtaką daugelio Rusijos stačiatikių cerkvių kūrimui. Interjero dekore pasiekta harmoninga bizantiškojo stiliaus freskų tapybos ir mozaikų darna. Litografijoje atkurta viena iš Kijevo Šv. Sofijos soboro mozaikų – Švč. Mergelė Marija. Ji vaizduojama kaip gailestingoji užtarėja, pakeltomis, į šalis ištiestomis rankomis, apsigobusi plačiu apsiaustu, čia įgyjančiu apsaugos, globos simbolio prasmę. Dailininkas meistriškai perteikė dekoratyvų, kontrastingų spalvų (aukso ir gilaus mėlio) mozaikos akmenėlių švytėjimą, kruopščiai atkūrė ornamentinį nišos ir skliauto, kur patalpinta mozaika, dekorą.

    Aprašė Regina Urbonienė

  • Švč. Mergelė Marija

    Švč. Mergelė Marija, XIX a. vid.

    Ipolitas Aleksandras Žiuljenas Mulenas, Jonas Kazimieras Vilčinskis

    Šv. Sofijos soboras Kijeve – pasaulinės architektūros ir meno šedevras. Pasak legendos, šis soboras buvo pastatytas būtent toje vietoje, kur Jaroslavas Išmintingasis laimėjo mūšį su užkariautojais. Soboras pradėtas statyti 1037. Soboro architektūriniai ir meniniai sprendimai darė įtaką daugelio Rusijos stačiatikių cerkvių kūrimui. Interjero dekore pasiekta harmoninga bizantiškojo stiliaus freskų tapybos ir mozaikų darna. Litografijoje atkurta viena iš Kijevo Šv. Sofijos soboro mozaikų – Švč. Mergelė Marija. Ji vaizduojama kaip gailestingoji užtarėja, pakeltomis, į šalis ištiestomis rankomis, apsigobusi plačiu apsiaustu, čia įgyjančiu apsaugos, globos simbolio prasmę. Dailininkas meistriškai perteikė dekoratyvų, kontrastingų spalvų (aukso ir gilaus mėlio) mozaikos akmenėlių švytėjimą, kruopščiai atkūrė ornamentinį nišos ir skliauto, kur patalpinta mozaika, dekorą.

    Aprašė Regina Urbonienė

  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 2