Paieškos kriterijai:

  • Autorius: Vladislovas Valkevičius
 
Objektai surūšiuoti pagal
     
  • Adomas Mickevičius

    Adomas Mickevičius, 1870–1898 m.

    Vladislovas Valkevičius, Tytus Maleszewski

    Adomas Mickevičius (1798–1855) – poetas, vertėjas, romantizmo lenkų literatūroje pradininkas. Kilęs iš Naugarduko. Gyvenimu ir kūryba labai susijęs su Lietuva. Jo kūriniai, ypač istorinės poemos, ugdė lietuvių tautinę savimonę, skatino nacionalinį judėjimą. 1815–1819 m. Vilniaus universitete studijavo klasikinę filologiją, istoriją ir lenkų literatūrą. Kartu su bendraminčiais 1817 m. subūrė slaptą anticarinę Filomatų draugiją, buvo aktyvus jos narys. Baigęs universitetą, mokytojavo Kaune. Domėdamasis naująja vokiečių ir anglų literatūra, persiėmė jam labai artimomis romantizmo idėjomis. Vilniuje buvo išleistas pirmas jo poezijos tomelis (1822), „Vėlinės“, „Gražina“ (1823). Caro valdžiai pradėjus aiškintis filomatų ir filaretų veiklą, buvo suimtas, kalintas (1823–1824) ir nubaustas ištrėmimu. Gyveno Peterburge, Odesoje, Maskvoje, vėliau išvyko užsienin, apsistojo Paryžiuje. Būdamas toli nuo tėvynės, rašė lietuviška tematika („Kondradas Valenrodas“, 1828, „Ponas Tadas“, 1834 ir kt.). Mirė Konstantinopolyje, pakeliui į Krymo karą.

    Aprašė Rasa Adomaitienė

  • Jonas Sniadeckis

    Jonas Sniadeckis, XIX a.

    Vladislovas Valkevičius

    Jonas Sniadeckis (1756–1830) – matematikas, astronomas, filosofas, visuomenės veikėjas, Šviečiamojo amžiaus idėjų populiarintojas. Kilęs iš Žnino. Gydytojo, chemiko Andriaus Sniadeckio brolis. Matematiką ir filosofiją studijavo Krokuvos universitete. Filosofijos daktaras (1777). 1778–1781 m. tobulinosi Getingene, Leidene, Utrechte, Paryžiuje. 1781–1803 m. Krokuvos universitete dėstė matematiką ir astronomiją. Astronomijos observatorijos direktorius. Į Vilniaus universitetą atvyko 1806 m. Rektorius (1807–15), astronomijos observatorijos vadovas (1807–1825). Peterburgo mokslų akademijos narys korespondentas (nuo 1811). 1812 m., Napoleono paskirtas Lietuvos laikinosios vyriausybės nariu, vadovavo švietimoui. 1825 m. apsigyveno Jašiūnų dvarelyje. Vilniaus laikotarpiu labiausiai pasižymėjo dviem veikalais: „Geografija, arba matematinis ir fizinis žemės aprašymas“ (1804, 1809, 1818) ir „Sferinė trigonometrija“ (1817, 1820).

    Aprašė Rasa Adomaitienė

  • Vilniaus vyskupas Karolis Hrineveckis

    Vilniaus vyskupas Karolis Hrineveckis, XIX a. pab.

    Vladislovas Valkevičius

    Minkšto išraiškingo, kiek idealizuoto piešinio litografijoje vaizduojamas Karolis Hryneveckis (1841–1929) – vyskupas. Kilęs nuo Gardino. Nuo 1861 m. jis mokėsi Minsko kunigų seminarijoje, nuo 1864 m. – Peterburgo dvasinėje akademijoje. Akademijos profesorius (1877), inspektorius (1877–1879). 1879 m. paskirtas įsteigtos Mogiliavo kunigų seminarijos rektoriumi. 1883 m. konsekruotas Vilniaus vyskupu. Vizitavo parapijas, švietė ir drausmino kunigus, už lietuvišką veiklą baudė. 1885 m. už priešinimąsi krašto rusifikacijai ir Katalikų bažnyčios teisių gynimą caro valdžios ištremtas į Jaroslavlį. Išbuvęs tremtyje iki 1890 m. pavasario ir atsisakęs vyskupijos, gavo leidimą išvykti į užsienį. Apsistojo Lvove. 1919 m. buvo atsikviestas į Vilnių.

    Aprašė Regina Urbonienė

  • Vilniaus vyskupas Karolis Hrineveckis

    Vilniaus vyskupas Karolis Hrineveckis, XIX a. pab.

    Vladislovas Valkevičius
    Minkšto išraiškingo, kiek idealizuoto piešinio litografijoje vaizduojamas Karolis Hryneveckis (1841–1929) – vyskupas. Kilęs nuo Gardino. Nuo 1861 m. jis mokėsi Minsko kunigų seminarijoje, nuo 1864 m. – Peterburgo dvasinėje akademijoje. Akademijos profesorius (1877), inspektorius (1877–79). 1879 m. paskirtas įsteigtos Mogiliavo kunigų seminarijos rektoriumi. 1883 m. konsekruotas Vilniaus vyskupu. Vizitavo parapijas, švietė ir drausmino kunigus, už lietuvišką veiklą baudė. 1885 m. už priešinimąsi krašto rusifikacijai ir Katalikų bažnyčios teisių gynimą caro valdžios ištremtas į Jaroslavlį. Išbuvęs tremtyje iki 1890 m. pavasario ir atsisakęs vyskupijos, gavo leidimą išvykti į užsienį. Apsistojo Lvove. 1919 m. buvo atsikviestas į Vilnių.

    Aprašė Regina Urbonienė
  • Andrius Sniadeckis

    Andrius Sniadeckis, XIX a. II p.

    Vladislovas Valkevičius
    Minkšto, išraiškingo piešinio litografijoje vaizduojamas Andrius Sniadeckis (1768–1838) – chemikas, biologas, gydytojas, švietėjas. Kilęs iš Žnino. Matematiko ir astronomo Jono Sniadeckio brolis. Nuo 1787 m. studijavo mediciną Krokuvos ir Paduvos universitetuose, nuo 1793 m. tobulinosi Edinburge, Londone, Vienoje. 1797–1832 m. dėstė Vilniaus universitete. Chemijos profesorius. Įrengė chemijos laboratoriją, parašė pirmąjį Lietuvoje chemijos vadovėlį „Początki chemji“ (1800, 2 t.), kūrė chemijos terminiją lenkų kalba. Jo aukšto lygmens veikalas „Teorja jestestw organycznych“ (1804–1811, 3 t.) buvo vienas pirmųjų biologijos ir biochemijos vadovėlių pasaulyje, po kelerių metų jį išsivertė vokiečiai ir prancūzai. 1827–1832 m. vadovavo Terapijos klinikai ir katedrai. Propagavo higieną, sveiką mitybą, fizinį lavinimą, daug rašė apie tai. Buvo vienas iš žurnalo „Dziennik Wileński“ steigėjų, jo pirmasis redaktorius. Aktyviai dalyvavo Vilniaus medicinos draugijos (įkurta 1805) veikloje, pirmininkavo jai, rėmė slaptuosius jaunimo sąjūdžius, priklausė Šubravcų (Nenaudėlių) draugijai, nuo 1819 m. buvo jos prezidentas. Uždarius Vilniaus universitetą, dėstė Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijoje. Mirė Vilniuje, palaidotas Jašiūnuose.

    Aprašė Regina Urbonienė
  • Vladislovas Sirokomlė

    Vladislovas Sirokomlė, XIX a. II p.

    Vladislovas Valkevičius

    Vladislovas Sirokomlė (1823–1862, tikroji pavardė Liudvikas Kondratovičius) – poetas, kraštotyrininkas, literatūrine ir visuomenine veikla glaudžiai susijęs su Vilniaus kraštu. Mokėsi Nesvyžiaus dominikonų mokykloje, dirbo Radvilų rūmų administracijoje ir, galėdamas naudotis turtinga dvaro biblioteka, savarankiškai mokėsi, lavinosi. 1844 m. išsinuomojęs prie Nemuno Zalučos dvarelį, atsidėjo literatūriniam darbui. Po to trejiems metams (1853–1856) apsigyveno Bareikiškėse. Dažnai atvykdavo į Vilnių, bendradarbiavo spaudoje („Athenaeum“, „Kurjer Wileński“), rašė apie Lietuvą, ypač Vilniaus karštą. Lietuvos istorijos, gamtos, tautosakos motyvų yra jo poemose „Urodzony Jan Dęboróg“ (1854), „Margier“ (1855), „Stare wrota“ (1855), realistiniuose pasakojamojo pobūdžio eilėraščiuose „Gawędy i rytmy ulotne“ (1853–61, 6 t.). Išleido kraštotyros ir kelionių aprašymų knygų: „Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna“ (1857–1860, 2 t.), „Niemen od żródeł do ujścia“ (1861), kt. Dalyvavo Vilniaus archeologijos komisijos veikloje, dirbo kartu su archeologais kasinėjant pilkapius Kernavėje, prie Čiobiškio, Birštono ir kt. (duomenų paskelbti nespėjo, kai kas išliko rankraščiuose). Vilniaus senienų muziejui dovanojo dalį savo sukauptos paveikslų kolekcijos. Bendravo su Mikalojumi Akelaičiu, artimai pažinojo Kostą Kalinauską, Zigmantą Sierakauską, Valerijoną Vrublevskį. Buvo nuolatinėje policijos priežiūroje, daugelis jo eilėraščių plito nelegaliai. Į lietuvių kalbą Sirokomlės kūrinius pradėta versti XIX a. pabaigoje.

    Aprašė Rasa Adomaitienė

  • Generolo Tado Tiškevičiaus antkapis
  • Barboros Naruševičienės antkapis šv. Trejybės cerkvėje Vilniuje
  • Mykolo Tiškevičiaus antkapis
  • Vladislovas Sirokomlė

    Vladislovas Sirokomlė, XIX a. II p.

    Vladislovas Valkevičius

    Vladislovas Sirokomlė (1823–1862, tikroji pavardė Liudvikas Kondratovičius) – poetas, kraštotyrininkas, literatūrine ir visuomenine veikla glaudžiai susijęs su Vilniaus kraštu. Mokėsi Nesvyžiaus dominikonų mokykloje, dirbo Radvilų rūmų administracijoje ir, galėdamas naudotis turtinga dvaro biblioteka, savarankiškai mokėsi, lavinosi. 1844 m. išsinuomojęs prie Nemuno Zalučos dvarelį, atsidėjo literatūriniam darbui. Po to trejiems metams (1853–1856) apsigyveno Bareikiškėse. Dažnai atvykdavo į Vilnių, bendradarbiavo spaudoje („Athenaeum“, „Kurjer Wileński“), rašė apie Lietuvą, ypač Vilniaus kraštą. Lietuvos istorijos, gamtos, tautosakos motyvų yra jo poemose „Urodzony Jan Dęboróg“ (1854), „Margier“ (1855), „Stare wrota“ (1855), realistiniuose pasakojamojo pobūdžio eilėraščiuose „Gawędy i rytmy ulotne“ (1853–61, 6 t.). Išleido kraštotyros ir kelionių aprašymų knygų: „Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna“ (1857–1860, 2 t.), „Niemen od żródeł do ujścia“ (1861), kt. Dalyvavo Vilniaus archeologijos komisijos veikloje, dirbo kartu su archeologais kasinėjant pilkapius Kernavėje, prie Čiobiškio, Birštono ir kt. (duomenų paskelbti nespėjo, kai kas išliko rankraščiuose). Vilniaus senienų muziejui dovanojo dalį savo sukauptos paveikslų kolekcijos. Bendravo su Mikalojumi Akelaičiu, artimai pažinojo Kostą Kalinauską, Zigmantą Sierakauską, Valerijoną Vrublevskį. Buvo nuolatinėje policijos priežiūroje, daugelis jo eilėraščių plito nelegaliai. Į lietuvių kalbą Sirokomlės kūrinius pradėta versti XIX a. pabaigoje.

    Aprašė Rasa Adomaitienė

  • Eustachijus Tiškevičius

    Eustachijus Tiškevičius, XIX a. II p.

    Vladislovas Valkevičius
  • Generolo Tado Tiškevičiaus antkapis
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 2