Lietuvos nacionalinis dailės muziejus - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

Jonas Chrizostomas Pasekas, rašytojas, XIX a. išpopuliarėjusių „Atsiminimų“ autorius, gimė apie 1636 kilmingų Dolivos herbo palikuonių dvare Mozūrų Ravoje. Mokėsi jėzuitų kolegijoje, 1656–1666 tarnavo Stepono Čarneckio vadovaujamame karių pulke, dalyvavo kovose su švedų, vengrų ir rusų kariaunomis. Apie 1667 grįžo tėvynėn, vedė, apsigyveno netoli Krokuvos ir savo audringą, nuotykių kupiną gyvenimą aprašė memuaruose. Iki XIX a. pradžios jo prisiminimai egzistavo tik rankraščio pavidalu, kol 1836 juos publikavo Edvardas Račinskis. Parašyti gyva vaizdinga kalba, trykštantys sąmoju ir kupini humoro Jono Chrizostomo Paseko „Atsiminimai“ neregėtai išpopuliarėjo. Tai nuotaikingas savo epochos gyvenimo metraštis, perteikiantis tuometinės visuomenės papročius. Litografijoje vaizduojama scena, kada Francišekas Oltaržovskis Paseko dvare teikia dovaną Teresei Krasnovskai. Kompozicijos piešinys detalus, smulkus, gyvai atkurtas personažų pokalbis, išraiškingos jų portretinės charakteristikos.

Aprašė Regina Urbonienė

Jonas Chrizostomas Pasekas, rašytojas, XIX a. išpopuliarėjusių „Atsiminimų“ autorius, gimė apie 1636 m. kilmingų Dolivos herbo palikuonių dvare Mozūrų Ravoje. Mokėsi jėzuitų kolegijoje, 1656–1666 m. tarnavo Stepono Čarneckio vadovaujamame karių pulke, dalyvavo kovose su švedų, vengrų, rusų kariaunomis ir t. t. Apie 1667 m. grįžo tėvynėn, vedė, apsigyveno netoli Krokuvos, ir savo audringą, nuotykių kupiną gyvenimą aprašė memuaruose. Iki XIX a. pr. jo prisiminimai egzistavo tik rankraščio pavidalu, kol 1836 m. juos publikavo Edvardas Račinskis. Parašyti gyva vaizdinga kalba, trykštantys sąmoju ir kupini humoro Paseko „Atsiminimai“ neregėtai išpopuliarėjo. Tai nuotaikingas savo epochos gyvenimo metraštis, perteikiantis tuometinės visuomenės papročius. Litografijoje vaizduojama scena, kada Francišekas Oltaržovskis Paseko dvare teikia dovaną Teresei Krasnovskai. Kompozicijos piešinys detalus, smulkus, gyvai atkurtas personažų pokalbis, išraiškingos jų portretinės charakteristikos.

Aprašė Regina Urbonienė

Išraiškingoje daugiafigūrinėje istorinėje kompozicijoje vaizduojamas ant žirgo sėdintis Zigmantas Vaza (1566–1632) – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1587–1632), Švedijos karalius (1592–1604). Švedijos karaliaus Jono III ir Kotrynos Jogailaitės sūnus, Vazų dinastijos Lietuvos ir Lenkijos valstybėje pradininkas. Buvo vedęs Oną Habsburgaitę, po jos mirties – jos seserį Konstanciją. Iš septynių sūnų brandaus amžiaus sulaukė tik trys, tarp jų – du būsimi karaliai Vladislovas ir Jonas Kazimieras. Būdamas absoliutizmo šalininku, karaliaudamas siekė absoliučios valdžios, kurios pagrindas – dominuojantis Bažnyčios vaidmuo. Jam karaliaujant buvo pasiektas Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių susitaikymas (Brastos bažnytinė unija, 1596), Stačiatikių cerkvė Lietuvos ir Lenkijos valstybėje tapo priklausoma nuo popiežiaus. Zigmanto Vazos valdymas gausus vidinių konfliktų (bajorai, vadovaujami Krokuvos vaivados Mikalojaus Zebžidovskio ir protestuodami prieš autoritarinį karaliaus valdymą, 1606 m. sukėlė ginkluotą maištą) bei karų su kaimyninėmis valstybėmis. Karas dėl Švedijos karūnos, kurią Zigmantas Vaza 1592 m. paveldėjo po tėvo Jono III mirties, buvo pralaimėtas, o pastangos ją atgauti virto ilgalaikiu Lietuvos - Lenkijos ir Švedijos kariniu konfliktu (1601–1605, 1626–1629). Nepasisekė ir karas su Maskvos valstybe dėl caro sosto (1608, 1617–1619), nors 1610 m. Maskva buvo nugalėta. Žygis į Moldaviją (1620) papiktino Turkiją, kuri, gindama savo interesus, atvedė kariuomenę iki Chotinės (1621). Apskritai karalius dėl būdo savybių ir įtaraus elgesio nepatiko nei lenkams, nei lietuviams bajorams. Patarėjais jis rinkosi ne juos, greičiau vienuolius jėzuitus ar atvykusius vokiečius. Nors kariškų dalykų nemėgo, į karus nuolat neįžvalgiai vėlėsi. Labiau domėjosi literatūra, menu, muzika, tarpais net bandė savo jėgas dailėje. Lietuvai kaip prisiminimą paliko Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią – buvo jos statybos iniciatorius, fundatorius.

Aprašė Regina Urbonienė

Minkšto detalaus piešinio, subtilios toninės modeliuotės litografijoje atsiveria platus panoraminis didingos karališkosios Vavelio pilies ir apylinkių vaizdas. Nuo XI a. vidurio iki XVII a. pradžios Vavelis buvo pagrindinė Lenkijos, o vėliau Abiejų Tautų Respublikos valdovų rezidencija. Dailininkams pavyko įtaigiai perteikti romantinę ant kalvos stovinčios saulės nutviekstos renesansinės pilies aurą. Kompoziciją papildo ir pagyvina įvairi augmenija, skaidrus ežero vandens raibuliavimas bei dvejetu arklių kinkytas valstiečio vežimas, įkomponuotas pirmajame litografijos plane, dešinėje.

Aprašė Regina Urbonienė