Paieškos kriterijai:

  • Autorius: Karolis Ripinskis
 
Objektai surūšiuoti pagal
     
  • Karininkas

    Karininkas, XIX a. I p.

    Karolis Ripinskis

    Tapytojas Karolis Ripinskis paliko nemažą romantinių portretų galeriją. Jo litografijose piešinys visada kruopštus, tikslus, atskleidžiama portretuojamojo nuotaika, perteikiami individualūs bruožai, medžiagiškumas. Šis neįvardinto karininko, vilkinčio paradine uniforma, portretas taip pat pasižymi detaliu piešiniu, minkšta tonine modeliuote. Juntamas įdėmus dailininko žvilgsni į modelį, perteikiant tik jam būdingus veido bruožus, charakteringą kiek sukaustytą judesį.

    Aprašė Regina Urbonienė

  • Grafo Eustachijaus Tiškevičiaus portretas

    Grafo Eustachijaus Tiškevičiaus portretas, 1842 m.

    Karolis Ripinskis
    Krupščiai ir atidžiai įsižiūrėdamas į portretuojamojo bruožus, talentingas piešėjas ir litografijos meistras Karolis Ripinskis sukūrė kamerišką Eustachijaus Tiškevičiaus (1814–1873) portretą. Tai XIX a. šviesuolis – grafas, istorikas ir archeologas, kolekcininkas, menų mecenatas. Kilęs iš Lahoisko. Studijavo Peterburge. Sugrįžęs į gimtinę, užsiėmė istorinės medžiagos rinkimu. Susidomėjęs istorija ir archeologija, organizavo archeologinius kasinėjimus, Lietuvos praeities tyrinėjimus. Ilgainiui savo dvare sutelkė didžiulį nuolat tvarkomą ir jo paties sisteminamą archeologinių radinių rinkinį. Ypač reikšmingas jo darbas, susijęs su Senienų muziejaus bei Archeologijos komisijos veikla (Eustachas Tiškevičius ėjo komisijos pirmininko pareigas). 1856 m. atidarytame muziejuje veikė biblioteka, numizmatikos kabinetas, muziejaus rinkiniuose buvo graviūrų bei litografijų rinkiniai, meno galerija, senųjų aktų bei rankraščių skyrius, istorijos ir archeologijos kabinetai (po 1863 metų sukilimo visas šis didžiulis darbas caro valdininkų buvo suniokotas). Mirė Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

    Aprašė Regina Urbonienė
  • Šv. Pranciškus Ksaveras

    Šv. Pranciškus Ksaveras, 1871 m.

    Karolis Ripinskis, Antonis Oleščinskis

    Šis raižinys - 1871 m. J. K. Vilčinskio išleisto L. Godlevskio „Aušros vartų altorėlis (Ołtarzyk Ostrobramsky) iliustracija. Lanksčia linija, kruopščiu, apimtis modeliuojančiu štrichu sukurtas šv. Pranciškaus Ksavero atvaizdas pagal Simono Čechavičiaus tapytą paveikslą, buvusį Vilniaus Vizičių bažnyčioje. Iš Ispanijos kilęs jėzuitas, misijų pagonių kraštuose globėjas tradiciškai vaizduojamas vilkintis balta kamža ant juodos jėzuitų sutanos, pamaldžiai žiūrintis į dangų. Pranciškus Ksaveras, siųstas Portugalijos karaliaus, vadovavo katalikų misijoms Tolimuosiuose Rytuose ir buvo pramintas Indijos apaštalu. Neatsitiktinai raižinio fone įkomponuotas egzotiškas kraštovaizdis su palmėmis ir drambliais.

    Aprašė Regina Urbonienė

  • Antanas Kikutis-Kitkevičius

    Antanas Kikutis-Kitkevičius, 1840–1892 m.

    Karolis Ripinskis
    Antanas Kikutis-Kitkevičius (1805–1857) – kunigas. Mokėsi Troškūnų šešiaklasėje mokykloje, po to Vilniaus kunigų seminarijoje, Vilniaus universitete. Studijavo teologiją, filosofiją, pedagogiką, sociologiją. Vilniaus diecezinės kunigų seminarijos adjunktas (nuo 1839), rektorius (1840–1851), teologijos daktaras (1842). Vėliau Nemenčinės klebonas. Lietuviškų ir lenkiškų giesmių vertėjas, leidėjas.

    Aprašė Rasa Adomaitienė
  • Adolfas Abichtas

    Adolfas Abichtas, 1835 m.

    Karolis Ripinskis

    Adolfas Abichtas (1860–1793) – gydytojas terapeutas. Kilęs iš Vokietijos, Erlangeno. Į Vilnių atvyko kartu su tėvu, filosofijos profesoriumi. Vilniuje baigė gimnaziją ir medicinos studijas. Joniškėlio ligoninės pirmasis vedėjas, populiarus Vilniaus miesto ir apylinkių gydytojas, garsėjęs kaip geras diagnostas. Vilniaus universiteto Terapijos klinikos vedėjas, bendrosios patologijos profesorius (1827–1832). Uždarius Vilniaus universitetą, dėstė Medicinos-chirurgijos akademijoje (iki 1842), vėliau vertėsi privačia praktika. Birštono mineralinių versmių tyrinėtojas, daugiau kaip dvidešimties mokslinių darbų autorius. Žymesni darbai – „Tablice synopticzne trucizn…“ (1823), „Institutiones terapiae generalis“ (1840).

    Aprašė Rasa Adomaitienė

  • Antanas Fialkovskis

    Antanas Fialkovskis, 1837 m.

    Karolis Ripinskis

    Antanas Fialkovskis (1798–1883) – Vilniaus Universiteto dogmatinės teologijos ir bažnyčios istorijos (1829–1831), vėliau dvasinės akademijos profesorius, 1839–1842 rektorius. Kaip Vilniaus prelatas administravo Vilniaus vyskupiją. 1855 m. Šiluvos infulatas. Nuo 1872 m. Mogiliavo arkivyskupas. Dirbo ir literatūroje, bendradarbiavo su „Tygodnik Wileński“, kurį laiką buvo „Kuryer Wileński“ redakcijos narys.

    Aprašė Rasa Adomaitienė

  • Pranciškus Mackevičius

    Pranciškus Mackevičius, 1840 m.

    Karolis Ripinskis
    Pranciškus Lukas Mackevičius (1756–1842) – vyskupas. Kilęs iš lenkų bajorų Machvičių, gyvenusių Rytų Prūsijoje. Vilniaus Universiteto moralinės teologijos ir kanonų teisės profesorius. Nuo 1809 m. – Podolės Kameneco vyskupas.

    Aprašė Rasa Adomaitienė
  • Pranciškus Mackevičius

    Pranciškus Mackevičius, 1840 m.

    Karolis Ripinskis

    Pranciškus Lukas Mackevičius (1756–1842) – vyskupas. Kilęs iš lenkų bajorų Machvičių, gyvenusių Rytų Prūsijoje. Vilniaus universiteto moralinės teologijos ir kanonų teisės profesorius. Nuo 1809 m. – Podolės Kameneco vyskupas.

    Aprašė Rasa Adomaitienė

  • Šv. Kajetonas

    Šv. Kajetonas, 1850 m.

    Karolis Ripinskis, Pranciškus Smuglevičius, Antonis Oleščinskis,
    Lanksčia linija, ypač smulkiu, apimtis modeliuojančiu štrichu sukurtas šv. Kajetono atvaizdas pagal Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslą, buvusį Vilniaus trinitorių Švč. Jėzaus Atpirkėjo Nazariečio bažnyčioje Antakalnyje. Paveikslas nutapytas Vilniaus trinitorių vienuolyno užsakymu. Vaizduojamas kunigų teatinų vienuolijos steigėjas šv. Kajetonas, dauginantis duoną teatinų refektoriume. Šventasis vaizduojamas sėdintis ir laiminantis, rankoje laikantis duonos kepalėlį. Sceną stebi kunigai teatinai. Raižinio viršuje vaizduojamas Dievo Apvaizdos simbolis - akis trikampyje (šv. Kajetonas laikomas dieviškosios apvaizdos patronu).
  • Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus antkapinis paminklas Vilniaus katedroje

    Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus antkapinis paminklas Vilniaus katedroje, 1850 m.

    Karolis Ripinskis, Ipolitas Aleksandras Žiuljenas Mulenas, Jonas Kazimieras Vilčinskis

    Vaizduojamas Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus antkapinis paminklas Vilniaus katedroje. Dailininkas kruopščiai atkūrė portretinį laiminančio vyskupo biustą bei įrašą antkapinėje lentoje, nedetalizuodamas aplinkos. Jurgis Tiškevičius (1596–1656) – vyskupas, išmintingas ganytojas, veiklus administratorius, energingas valstybininkas. Lietuvos Brastos vaivados Jono Eustachijaus Tiškevičiaus sūnus. Mokėsi Vilniaus universitete, studijas tęsė Liubline, Poznanėje, Krokuvoje. Vilniaus katedros kapitulos kanauninkas (nuo 1626). 1627 m. konsekruotas vyskupu ir paskirtas Vilniaus vyskupu sufraganu. 1638 m. buvo karaliaus Vladislovo Vazos pasiuntinys pas popiežių Urboną VIII (Vatikane jam buvo suteiktos garbingos popiežiaus namų prelato pareigos). Žemaičių vyskupas (1633–1649), Vilniaus vyskupas (1649–1656). Garsėjo pamokslais, kultūrine veikla, sielovados darbais, labdara. Pastoraciniams reikalams aptarti sušaukė tris vyskupijų sinodus (Varniuose, Alsėdžiuose, Vilniuje). Išplėtė vienuolynų tinklą (Virbalyje ir Raseiniuose įkurdino dominikonus, Linkuvoje karmelites, Kražiuose benediktines, Krakėse kotrynietes), pastatydino bažnyčias Surviliškyje, Kuliuose, Pušalote, įrengė Žemaičių Kalvarijoje, tada vadintoje Gardais, Kryžiaus kelio stotis. Skatino burtis bažnytines brolijas, Skuode įsteigė šv. Izidoriaus, Krakėse – krikščioniškojo mokslo brolijas. 1655 m. rusų kariuomenei įsiveržus į Vilnių, pasitraukė į Prūsiją, ten pasiligojo ir mirė. Palaidotas Žemaičių Kalvarijoje. Vyskupo epitafija su skulptūriniu biustu yra Vilniaus katedroje.

    Aprašė Regina Urbonienė

  • Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus antkapinis paminklas Vilniaus katedroje

    Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus antkapinis paminklas Vilniaus katedroje, ~1850 m.

    Karolis Ripinskis, Ipolitas Aleksandras Žiuljenas Mulenas, Jonas Kazimieras Vilčinskis
    Vaizduojamas Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus antkapinis paminklas Vilniaus Katedroje. Dailininkas kruopščiai atkūrė portretinį laiminančio vyskupo biustą bei įrašą antkapinėje lentoje, nedetalizuodamas aplinkos. Jurgis Tiškevičius (1596–1656) – vyskupas, išmintingas ganytojas, veiklus administratorius, energingas valstybininkas. Lietuvos Brastos vaivados Jono Eustachijaus Tiškevičiaus sūnus. Mokėsi Vilniaus universitete, studijas tęsė Liubline, Poznanėje, Krokuvoje. Vilniaus katedros kapitulos kanauninkas (nuo 1626). 1627 m. konsekruotas vyskupu ir paskirtas Vilniaus vyskupu sufraganu. 1638 m. buvo karaliaus Vladislovo Vazos pasiuntinys pas popiežių Urboną VIII (Vatikane jam buvo suteiktos garbingos popiežiaus namų prelato pareigos). Žemaičių vyskupas (1633–1649), Vilniaus vyskupas (1649–1656). Garsėjo pamokslais, kultūrine veikla, sielovados darbais, labdara. Pastoraciniams reikalams aptarti sušaukė tris vyskupijų sinodus (Varniuose, Alsėdžiuose, Vilniuje). Išplėtė vienuolynų tinklą (Virbalyje ir Raseiniuose įkurdino dominikonus, Linkuvoje karmelites, Kražiuose benediktines, Krakėse kotrynietes), pastatydino bažnyčias Surviliškyje, Kuliuose, Pušalote, įrengė Žemaičių Kalvarijoje, tada vadintoje Gardais, Kryžiaus kelio stotis. Skatino burtis bažnytines brolijas, Skuode įsteigė šv. Izidoriaus, Krakėse – krikščioniškojo mokslo brolijas. 1655 m. rusų kariuomenei įsiveržus į Vilnių, pasitraukė į Prūsiją, ten pasiligojo ir mirė. Palaidotas Žemaičių Kalvarijoje. Vyskupo epitafija su skulptūriniu biustu yra Vilniaus katedroje.

    Aprašė Regina Urbonienė
  • Vladimiras Nazimovas

    Vladimiras Nazimovas, XIX a. vid.

    Karolis Ripinskis

    Vilniaus universiteto auklėtinis, tapytojas ir litografas Karolis Ripinskis (1809–1892), Jono Rustemo ir Vincento Smakausko mokinys, bendradarbiavęs su Jonu Kazimieru Vilčinskiu, jam leidžiant garsųjį „Vilniaus albumą“, neabejotinai buvo gabus piešėjas. Išraiškingas, minkštu subtiliai niuansuotu piešiniu sukurtas litografinis generolo majoro Vladimiro Ivanovičiaus Nazimovo (1802–1874) portretas. Tai imperatoriškosios Rusijos veikėjas, Vilniaus generalgubernatorius (1855–1863), generolas (1859). Su jo žinia 1855 m. buvo įsteigta Vilniaus archeologinė komisija, o po metų – ir Senienų muziejus. Po 1863 m. sukilimo V. Nazimovas buvo apkaltintas per dideliu liberalumu, neryžtingumu, krašto padėties neišmanymu
    ir į jo vietą buvo atsiųstas M. Muravjovas.

    Aprašė Regina Urbonienė

  • Rodomi įrašai nuo 25 iki 36
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 6