Virtuali paroda „Kortų rinkiniai“
Korta – stačiakampė kortelė su paveikslėliu ir akimis, nurodančiomis kortos vertę ir reikšmę. Kortų komplektas vadinamas malka, tai – 52 arba 56 kortos. Šis žaidimas mums toks įprastas, kad sunku ir įsivaizduoti, jog kortos galėjo atrodyti kitaip, neturėti mums įprastų spalvų (širdys – čirvai, būgnai – dzvonkai, vynai – pikai, kryžiai – gilės), vietoj damų turėti ginklanešius ir riterius… Neturėti ir mūsų akiai taip įprasto simetriško atvaizdo. Taip, istoriškai kortos keitėsi ir įvairios tautos jas įtakojo savaip.
Žaidimo kortos Europoje atsirado po Kryžiaus karų – rašytiniuose šaltiniuose randama, kad kortas į Europą atgabeno klajokliai iš Rytų. Pirmosios kortos Europoje pasirodė Italijoje 1270 m. Europoje paplitusios kortos vadinosi tarot arba tarochini (it. tarocchi – būrimo kortos). Kaladėje buvo nuo 30 iki 80 kortų, o piešiniai vaizdavo karališkos šeimos narius. Kortos buvo nepaprastai brangios, tad jomis žaidė tik karaliai ir turtingieji (tačiau tomis pačiomis kortomis burdavo klajokliai iš Rytų).
Britų muziejuje galima rasti XIV a. rankraštį, kur nupieštas karalius ir du dvariškiai belošią kortomis. Prancūzijoje pirmieji pėdsakai apie kortas yra karaliaus Karolio VI 1392 m. išlaidų sąskaitose. Iždininkas į kasos knygą užrašė: „…išmokėta Džakomo Grigonerui už 3 kalades kortų su auksiniais ir kitokiais spalvotais ženklais, kad paįvairintų karaliaus laisvalaikį“.
Seniausios kortos buvo piešiamos ranka, tuo užsiimdavo profesionalūs grafikai. Vėliau atsirado manufaktūros, leidžiančios jas tiražuoti, bet nuo to nukentėjo kortų meninė kokybė.
Kortos – hierarchinio pavaldumo žaidimas. Malką pradeda tūzai, po jų karaliai, riteriai ir ginklanešiai. Kortų raidai daug nusipelnė prancūzai ir vokiečiai. Prancūzai vokiečių kortų malką supaprastino, riterio vietą užėmė dama, ginklanešio – valetas. Jie įvedė jokerius, keturias pagrindines spalvas (širdys, būgnai, vynai, kryžiai), pasiūlė naujus kortų malkų komplektus – 32 (preferanso kaladė), 56 kortų. Prancūzai pirmieji 1830 metais pradėjo spausdinti dvigubas arba simetriškas kortas. Nekeista, kad 18 amžiuje Europoje ypač paplito prancūziškos kortos, kortomis žaidė jau visos visuomenės grupės.
Žaidimų mados irgi kito. Anglijoje žaistas bridžas, Vokietijoje – skatas, „Durnius“ atsirado Rusijoje, o pasjansas – Prancūzijoje.
Lietuvą kortos pirmiausia pasiekė iš Vokietijos ir Čekijos. Jas parveždavo diplomatai, dvasininkai, mokslo žmonės. Tai buvo prabangos prekė. Pirmas žinomas kortuotojas Lietuvoje buvo Žygimantas senasis. Jis žaidė flusą – karališkąjį pokerį. Žygimanto Vazos laikais išpopuliarėjo pikė – žaidimas dviems.
1695 metais Vilniuje jau veikė Smialovskio kortų fabrikas, o XVIII a. įkurtas kortų fabrikas Varėnoje. Kortų gamyba buvo valdžios monopolis – valdžia skelbdavo kortų piešinių konkursus ir skirdavo labai dideles premijas už laimėtą kortų konkursą. Kortų konkursus yra laimėję garsūs XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios menininkai, tokie kaip Barbora Didžiokienė (1896–1976), Mstislavas Dobužinskis (1875–1957).
Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose yra austriškų, vengriškų taro kortų, vokiškų, lenkiškų, prancūziškų, šveicariškų, rusiškų kortų. Tai smulkiausias taikomosios grafikos žanras. Čia saugomos dvi klasikinės taro kortų malkos – Marselio taro malka ir klasikinė senovės Italijos Taro kortų malka. Taip pat itin reta taroči žaidimui skirta kaladė, sukurta nežinomo dailininko. Tai pažintinės kortos, skirtos derinti žaidimą ir mokymąsi – 45 kortos, vaizduojančios garsiausias visų laikų moteris monarches.Ypač puošnios yra dvi austriškų kortų malkos, vienoje iš jų vaizduojami to laikotarpio tautiniai kostiumai. Ypatingai žymus yra Austrijos prekinis ženklas – „Piatnik“.
Seniausios Europoje yra vokiškos kortos. Muziejuje saugomos dvi puikios kokybės 32 kortų malkos, atliktos Saksonijos kortų stiliumi. Vokišką stilių plėtoja vadinamosios Lambergo kortos. Šis stilius išsiskiria maurų ir indėnų motyvais. Muziejuje yra dvi teminės skato kortų malkos, sietinos su azartiniais pomėgiais – medžiokle ir kortavimu. Ypač netradicinė yra Leipcige leista kišeninių kortų malka, vaizduojanti miestiečių buitį. Dar yra 25 humoristinės kortos, kuriose yra šmaikščių prancūziškų posakių, o antroje pusėje vaizduojama įsimylėjėlių porelė.
Rusiškos kortos buvo spausdinamos manufaktūroje prie Peterburgo, vėliau Maskvoje. Visos pajamos, gautos iš prekybos kortomis, buvo skiriamos labdarai, dažniausia našlaičių prieglaudoms. Iš pradžių rusiškos kortos aiškiai sekė Zalcburgo stilių, jas skyrė tik popieriaus kokybė. Muziejuje yra trys rusiškų kortų malkos, viena jų ypač originali, pilna komiškų scenų.
Kortų eksponatai, saugomi muziejuje, yra įdomi vaizdinė dokumentacija, paliudijanti kelių šimtmečių laisvalaikio kultūrą.
