• Exibits of Pranas Domšaitis Gallery

        Exibits of Pranas Domšaitis Gallery

      Pranas Domšaitis originated from Lithuania Minor, he was a pupil of the Königsberg Art Academy; he earned fame in Germany after the First World War and in South Africa after the Second World War.
      The Pranas Domšaitis Gallery, a branch of the Lithuanian Art Museum in Klaipėda, was opened in 1973. It is situated in four buildings of the late 19th–early 20th centuries integrated in one complex. Since 2001 the gallery hosts a permanent exhibition of the works by the expressionist painter Pranas Domšaitis – 665 artworks were donated by the Lithuanian Foundation in the United States. There you may also see long-term exhibitions of works by Lithuanian exile artists – a marine painter Česlovas Janušas and a sculptor Vytautas Kašuba.

Objects of the exhibition

   
  • Apreiškimas

    Apreiškimas, 1962 m.

    Pranas Domšaitis

    Religinis žanras. P. Domšaičio kūryboje labai svarbus moters įvaizdis. Religiniuose siužetuose Dievo Motinos įvaizdis iškyla kaip visuotinės meilės, atleidimo simbolis. Tai ryškėja „Apreiškimo“ scenose, apjungiančiuose krikščioniškojo viduramžių meno mistiką, lietuvių liaudies tradicinės skulptūros plastiką ir vėlyvojo ekspresionizmo stilistiką. 
    „Apreiškimo“ veiksmo vieta nekonkreti, skendinti sutemose. Kompozicija, paremta dinamišku formų, spalvinių plotų ir šviesos srautų ritmu, yra spontaniška ir impulsyvi, kupina mistiškos nuojautos. Paveikslo erdvę skrodžiantys ir susikryžiuojantys intensyvios šviesos srautai perkelia veiksmą į visatos begalybę. Stilizuotas, apibendrintas veikėjų figūras apibrėžia tamsūs ir šviesūs kontūrai. Šviesos srautai persmelkia arkangelo Gabrieliaus figūrą, suteikdami jai efemeriško skaidrumo.
    P. Domšaitis tarsi sustabdo momentą, kai nežemiškos šviesos atšvaitai, gerosios žinios metafora, paliečia parklupusią Mariją, nušviečia jos siluetą, sušvinta aureolėje ir veide.  Vienas iš dailininko kūrybos recenzentų rašė:  „šiuos siužetus jis traktuoja su tokiu pirmykščių apaštalų įkarščiu, kad balti dažai drobėje, rodos, plazda slaptinga balčio jėga“.
    Signuota aqpačioje dešinėje: „Domsaitis”.

     

    Aprašė Kristina Jokubavičienė, Nijolė Nevčesauskienė

  • Keturios figūros

    Keturios figūros, 1951 m.

    Pranas Domšaitis

    Dekoratyvi, aiškios struktūros kompozicija „Keturios figūros“. Plastikos kitimas 6-ojo dešimtmečio paveiksluose sietinas su Prano Domšaičio susidomėjimu bedaikte daile ir abstrakčiuoju ekspresionizmu. Sąsajos su regimuoju pasauliu, iki tol jo kūryboje gana konkrečios, tampa vos užčiuopiamomis. 
    Matyt nerasime vieno atsakymo, ką slepia šios keturios statiškos figūros. Centre, tamsiame stačiakampyje dvi moterys pavaizduotos iš priekio. Kairėje stovinti moteris tamsiai mėlynos spalvos drabužiu remiasi liauna lazda. Tamsiai raudonos spalvos drabužiu vilkinti moteris dešinėje ant galvos laiko dubenį. Tai vienintelės konkretesnės detalės. Visas dėmesys sutelkiamas į spalvą. Vertikalų figūrų ritmą atkartoja mėlynos, geltonos, raudonos spalvų plotai, subtiliai niuansuoti, vietomis nušvintantys, tarsi kuriantys figūroms aureoles.
    Rinkiniuose yra kelios panašios kompozicijos, kuriose dailininkas nutapė vieną, dvi, tris, keturias statiškas vyrų ir moterų figūras nekonkrečioje aplinkoje, panirusias į save, tarsi plaukiančias erdvėje. Kas tai – kariai, valstiečiai, keliautojai, šventieji, sergėtojai, stebėtojai? Pažvelgę atidžiau, matysime, koks apgaulingas tas panašumas:  kiekvieną kartą panaudoti kiti spalviniai sąskambiai, formų ir linijų ritmai tai pačiai temai, motyvui suteikia kitas nuotaikas ir prasmes. Spontaniško variantiškumo, specifinės kūrėjo savybės dėka galime sekti  kūrybos procesą, tarsi stovėtume greta molberto, ant kurio gimsta naujas paveikslas. Signuotas apačioje dešinėje: „Domsaitis”.

     

    Aprašė Kristina Jokubavičienė

  • Prano Domšaičio gimtinė

    Prano Domšaičio gimtinė, 1917 m.

    Pranas Domšaitis

    Dailininkas Pranas Domšaitis nepriklausė lietuvių diasporai, bet jo kūryba nusipelnė atskiro aptarimo. Likimas jam lėmė keliauti per kelias šalis ir kontinentus, kol galutinai teko apsistoti Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptaune. Menininkas susiformavo vokiečių ekspresionizmo aplinkoje, o gyvendamas Afrikoje, jis tęsė ekspresionizmo tradicijas ir sukūrė geriausius savo darbus, tapo žinomas ir pripažintas pasaulio menininkų Tik ilgą laiką nepelnytai buvo neprisimintas Lietuvoje, kol 2001 Klaipėdoje atidaryta Prano Domšaičio galerija. Šis menininkas iš karto ėmė vaizduoti naujai apgyvendintos vietovės grožį bei žmones, pasiekdamas ypatingo plastinio grynumo, taiklumo bei lakoniškumo. Šioje nostalgiškos nuotaikos, detalioje kompozicijoje užfiksuota vaizdingoje vietoje stovinti dailininko Domšaičio gimtoji sodyba iš kelių statinių.

    Aprašė Irena Dobrovolskaitė.

  • Pagarbinimas

    Pagarbinimas, XX a.

    Pranas Domšaitis

    Biblijinis žanras. Kūdikėlio Jėzaus pagarbinimo siužetas atgyja keliose Prano Domšaičio drobėse. Jį tapytojas konstruoja laikydamasis krikščioniškosios ikonografijos, su trimis išminčiais ir jų palyda. Virš kompaktiškos dalyvių grupės tvyro gilaus susimąstymo atmosfera. Dešinėje viršutinėje paveikslo dalyje nušvitusiame sidabriškos šviesos plote išryškėja pastelinių tonų vibruojančios faktūros angelo siluetas. Sodrias ir gilias paveikslo spalvas išryškina P. Domšaičio tapybai būdingi įvairiai panaudoti apšvietimo ir formų nušvitimo efektai. Ryškių spalvų kontrastus pabrėžia juodo kontūro piešinys.
    Lietuvių išeivijos grafikas Telesforas Valius rašė: „Dailininkas yra palikęs mums mitą, neįprastą, bet kartu stebuklingą sapnų pasaulį. Jis yra turėjęs jėgą išreikšti savo vidujinę mintį darbuose, taip pat iškelti religiškumą paprastame kasdieniniame žmogaus gyvenime. Dailininkas buvo ne tik stiprus kūrėjas, bet ir mąstytojas, todėl jo kūryba priimama ne tik meno specialisto, bet ir kiekvieno galvojančio žmogaus”. [Telesforas Valius. Dailininkas Pranas Domšaitis ir jo kūryba. Lietuvių katalikų mokslo akademija, Roma, 1974].
    Signatūra apačioje dešinėje: „Domsaitis”.

     

    Aprašė Kristina Jokubavičienė, Nijolė Nevčesauskienė

  • Didysis Karu peizažas

    Didysis Karu peizažas, 1963 m.

    Pranas Domšaitis

    „Didysis Karu peizažas” yra būdingas laikotarpio kūrinys.Kaimo aplinkoje išaugusiam dailininkui gamta visada buvo svarbus įkvėpimo šaltinis, o peizažas – vienas iš mėgstamiausių jo žanrų.Pietų Afrikos gamta P. Domšaičiui darė didelį įspūdį. Daugelyje kompozicijų jis fiksavo Mažojo ir Didžiojo Karu (Karoo), Kapo plynaukščių platumas su išsibarsčiusiais čiabuvių būstais. Tie panoraminiai vaizdai dažnai stebėtinai primena lietuviškas lygumas bei kalvas. Šiame paveiksle išsiskiria trys planai. Pagrindinis motyvas – keturios trobos ir medis – komponuojamas viduriniajame plane. Peizažas apžvelgtas iš aukšto žiūrėjimo taško. Pastatų formos apibendrintos, kontūrai grubūs. Koloritas sunkus ir tamsus, vyrauja gilios žemės spalvos su skambiais, bet nedideliais beveik grynų baltos, raudonos, geltonos spalvų intarpais. Rūsti rimtis ir jėga sklinda iš šio Afrikos platybių vaizdo. Kartu jis simboliškai byloja apie būties universalumą. Jau dailininko karjeros pradžioje meno kritikai pastebėjo, kad „Domšaitis yra žmogus, gyvenantis simbolių pasaulyje ir išsiskiria gebėjimu kurti poeziją grynosios tapybos priemonėmis“.
    Signuota apatiniame dešiniajame kampe: „Domsaitis”.

     

    Aprašė Kristina Jokubavičienė, Nijolė Nevčesauskienė

  • a) Saulutė ir obuolys; b) Natiurmortas su granatais

    a) Saulutė ir obuolys; b) Natiurmortas su granatais, 1958 m.

    Pranas Domšaitis

    a) Natiurmortas. Ankstyviesiems Domšaičio natiurmortams būdinga vešlios, ryškiaspalvės formos, vėlyvuosiuose  stebime formų ir spalvų minimalizmą. Viena gėlė, vienas vaisius, vienas motyvas. Iš visos kūrinijos gausos dailininkas renkasi „mažą“, bet talento dėka sukuria „didį“. Bet ar gali būti didis gėlės žiedas ar žalias avokadas? O dvi aguonos, linkstančios iš per žemos vazos? Žvilgsnis į daiktų esmę vėlyvojoje kūryboje yra koncentruotas, skvarbus, dvasingas. P. Domšaitis teigė: „Moderniosios dailės kūrinys privalo spinduliuoti vidinį gyvenimą. Kompozicija bei spalvų parinkimas tėra tik priemonės, kuriomis dailininkas išreiškia savąją pasaulio sąrangos vidinę sampratą. Todėl moderniajai tapybai nederėtų vien kopijuoti gamtą tokią, kokią mums atskleidžia fizinės akys. Kuo stipresnė menininko intuicija, tuo jis bus pajėgesnis ištyrinėti tiek daiktų esmę, tiek ir dieviškosios tvarkos sąryšingumą – Absoliutą".
    Signuota apačioje dešinėje: „PD”.

    Aprašė Kristina Jokubavičienė, Nijolė Nevčesauskienė

  • a) Karu; b) Peizažas

    a) Karu; b) Peizažas, 1953 m.

    Pranas Domšaitis

    Peizažas su figūromis. Būdingas  Prano Domšaičio paveikslų motyvas su keliautojais.Tolumoje ryškėja gyvenvietės apybraižos, bet ne vietos konkretybė svarbi šioje kompozicijoje. Auksu švytintis laukas atsispindi keistame baltame debesyje, kuris tarsi vedlys rodo kelią.
    Vėlyvojoje kūryboje  P. Domšaitis visiškai atmetė kasdienybės smulkmenas ir susikaupė ties amžinaisiais dalykais, kūrinių raiška tapo paprasta ir taupi. Ritmiška planų kaita, amžinybėje sustingę toliai, neapibrėžti siluetai, judantys sutemose, šviesos pluoštai, kovojantys su tamsa, ramios, šviečiančios miglos – tai jau kito, būsimo, o gal buvusio gyvenimo vizija. Nesvarbu, kas aplink – Karu erdvės, Kropynų kaimo apylinkės ar tai, kas dar neduota pažinti.
    Paskutiniuosius gyvenimo metus P. Domšaitis praleido tapydamas nuo ryto iki vakaro ir tik retkarčiais palikdamas dirbtuvę. Artėjo prie kūrybos ir būties paslapties atskleidimo, skubėjo, tarsi norėdamas aplenkti laiką, kurio liko vis mažiau… 1965 metų lapkričio 14 dieną nuskambėjo paskutinieji P. Domšaičio žodžiai „Aš visada esu kelyje“.
    Didysis talentingo kūrėjo gyvenimo ratas – nuo Kuršių marių per Karaliaučių, Berlyną, Austriją iki Keiptauno, iki Gerosios Vilties kyšulio – užsidarė. Tačiau dailininko studijoje Keiptaune liko šimtai tapytų drobių ir kartonų, akvarelių ir pastelių, piešinių, ofortų, raižinių, daugybė pradėtų ir nebaigtų darbų. Jų dar laukė kelionė link Lietuvos.

    Nesignuota.

     

    Aprašė Kristina Jokubavičienė

  • a) Lugano ežeras; b) Valtys

    a) Lugano ežeras; b) Valtys, 1928 m.

    Pranas Domšaitis

    a) Kurortinio Lugano miesto Šveicarijos pietuose vaizdas atspindi dailininko kūrybinių kelionių temą. Kelionės prasidėjo tuoj po Karaliaučiaus meno akademijos baigimo, kai Domšaitis, sekdamas studijų draugų pavyzdžiu, persikėlė į Berlyną. Nuo tada  iki Antrojo pasaulinio karo dailininkas nuolat keliavo – ir vienas, ir lydėdamas žmoną koncertinėse gastrolėse. Londono, Paryžiaus, Amsterdamo, Florencijos muziejuose Domšaitis įdėmiai studijavo senųjų Europos tapybos meistrų kūrinius. Tačiau ne mažiau jį domino lankomų kraštų gamta ir žmonės. Taip buvo atrasti Mitenvaldas ir Altetingas Pietų Vokietijoje. Vėliau aplankytos Austrija, Šveicarija, Prancūzija, Italija, Rumunija ir Turkija, pasiekta net Šiaurės Afrika – Marokas ir Alžyras. Kelionių metu Domšaitis pastele, akvarele, pieštuku, anglimi fiksavo mažų kaimelių, miestų gyvenimo scenas, gamtos vaizdus („Ronos upės žiotys“, 1926, „Konstantinopolio gatvė“ ir kt.). Turėdamas daugiau laiko, tapė ir aliejiniais dažais.  Žinomi keli Domšaičio paveikslai, sukurti Lugano ežero ar artimų jam vietovių Tičino kantone (Šveicarija) motyvais. Šiame peizaže padūmavusių kalnų fone vaizduojamas gyvenvietės fragmentas. Tai būdinga pietinės Šveicarijos dalies, besiribojančios su Italija, architektūra: aukšti ir siauri įvairiaspalviai namai stačiais ryškiais stogais, lieknos varpinės. Išlaikyta centrinė kompozicija, tačiau tapoma dekoratyviomis, didelėmis plokštumomis, vietomis pasirodo juodas kontūras. Tapybos sluoksnis storesnis, ne toks skaidrus. Tapydamas kalnus ir dangų, dailininkas panaudojo išraiškingą faktūrą. Signuota kairėje apačioje: monograma „F.D.“.

    Aprašė Kristina Jokubavičienė

  • a) Austrijos peizažas; b) Paplūdimyje

    a) Austrijos peizažas; b) Paplūdimyje, 1936 m.

    Pranas Domšaitis

    Vien tik Lietuvos dailės muziejuje saugoma arti dviejų dešimčių Prano Domšaičio tapytų Austrijos peizažų, jų yra likę ir dailininko lankytose ar gyventose vietose Austrijoje. Su šia šalimi susijęs ir dramatiškas P. Domšaičio gyvenimo tarpsnis, tekęs Antrojo pasaulinio karo metams ir pokariui. Jis buvo nulemtas politinės situacijos Vokietijoje ir Europoje. 1933-aisiais Vokietijoje į valdžią atėję nacionalsocialistai pradėjo įgyvendinti grynojo arijų meno politiką, pasireiškusią aršiu moderniojo meno, pavadinto išsigimusiu, puolimu. Kampanija prieš modernųjį meną palietė ir P. Domšaitį. Jo, kaip ir kitų žymių modernistų, kūriniai buvo metami iš muziejų, naikinami.  Lietuvių išeivijos poetas Kazys Bradūnas (1917–2009) yra pasakęs: „Hitlerinės Vokietijos laikais Domšaičiui teko garbė būti išmestam kaip modernistui iš visų galerijų ir muziejų, kartu su vokiečių ekspresionizmo didžiūnais – Nolde, Barlachu, Kolvitc, Kirchneriu, Miuleriu, Diksu, su norvegu Munku, olandu van Gogu ir kitais.“
    Patekęs į nepageidaujamų dailininkų sąrašus, P. Domšaitis apie 1938-uosius skubiai išvyko iš Berlyno ir rado prieglobstį Austrijoje, Karintijos (Kärnten) žemėje. Ego prie Fakerio ežero  (Egg am Faaker See) kaime P. Domšaitis gyveno keletą metų. Fakerio ežero ir aplink jį stūksančių kalnų, kaip ir šio paveikslo centre iškilusio Mitagskegelio (Mittagskögel) kalno, motyvai atpažįstami ne viename to laikotarpio peizaže („Fakerio ežeras. Austrija“, 1933, „Austrijos peizažas“, 1936). P. Domšaičio kalnų peizažai pasižymi ypatingu plačios erdvės pojūčiu, tiksliai perteikta nuotaika. Nesignuota.

    Aprašė Kristina Jokubavičienė

  • a) Gėlės; b) Trys figūros

    a) Gėlės; b) Trys figūros, 1938 m.

    Pranas Domšaitis

    a) Gėlių natiurmortai – išskirtinė Domšaičio kūrybos sritis. Po 1937 metų, kai Domšaičio paveikslas „Pagarbinimas“ (1925) buvo konfiskuotas iš Berlyno nacionalinės galerijos ir eksponuotas kilnojamojoje „Išsigimusio meno“ („Entartete Kunst“) parodoje Hamburge, dailininkui įsigaliojo profesinės veiklos draudimas: jis negalėjo įsigyti tapybai reikalingų medžiagų, dalyvauti parodose, oficialiai pardavinėti paveikslų. Tai buvo neramūs laikai. Dailininkas, išgyvenęs kūrybinę krizę, tapė tik neutralius gėlių natiurmortus ir vieną kitą peizažą.
    Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu Domšaitis pakartojo karo pabėgėlių kelius. Austrijoje buvo priverstas mainyti paveikslus į taip trūkstamą drobę, aliejinius dažus ar maisto produktus. Gėlių vaizdai labiausiai tikdavo užsakovams. Pas privačius asmenis Forarlbergo žemėje šiandien yra likę per trisdešimt Domšaičio gėlių natiurmortų. Šis natiurmortas būdingas to meto dailininko kūrybai: paprasta centrinė kompozicija, vaizduojama tik vaza (kurią atpažinsime bent keliuose paveiksluose) su pamerktomis gėlėmis. Neutralus fonas ir nedetalizuota aplinka sutelkia dėmesį į drobės centre esančią spalvingą gėlių – gvaizdūnių, aguonų, rožių – puokštę. Tapytojas meistriškai perteikia išsklaidytą apšvietimą, o fono potėpių judėjimas kuria įspūdį, jog nuo gėlių į visas puses sklinda šviesos pluoštai. Nežiūrint laikotarpio išgyvenimų, šis natiurmortas, kaip ir kiti tuo metu sukurtieji, spinduliuoja šviesias emocijas, o spalvinis sprendimas atskleidžia tapytojo koloristo gebėjimus.

    Signuota apačioje dešinėje : monograma „FD”.

    Aprašė Kristina Jokubavičienė

  • a) Sultz Roethis; b) Peizažas

    a) Sultz Roethis; b) Peizažas, 1934 m.

    Pranas Domšaitis

    a) Įpusėjus Antrajam pasauliniam karui Domšaitis vėl ieškojo ramesnės ir nuošalesnės vietos. 1943 metais iš Karintijos žemės jis persikėlė į labiausiai į vakarus nutolusią Austrijos dalį, Forarlbergo (Vorarlberg) žemę. 1944 metais į Foralbergą atvyko ir žmona. Alpių papėdės kaimeliuose, esančiuose vienas šalia kito – Zulce (Sulz) ir Retise (Röthis) pora praleido paskutiniuosius metus Europoje iki išvykimo į Pietų Afriką 1949-aisiais. Zulce ir Retise Domšaitis ir jo žmona gyveno kukliai, nuomojo nedidelį kambarį pas vienus, o dirbtuvę – pas kitus šeimininkus. Zulco gyventojai, tuomet dar vaikai, prisimena dailininką, su trikoje kėdute ir molbertu rankose traukdavusį tapyti Retiso bažnyčios, kuri ir šiandien tokia pati, kaip ją nutapė Domšaitis 1946 metais.  Pasak jų, Domšaitis daug žinojęs, buvęs labai kalbus ir malonus žmogus. Dar ryškiau kaimelio gyventojų atmintyje įstrigo dailininko žmonos – dainininkės paveikslas. Adelheidė stebino kaimiečius rytiniais dainavimo pratimais prie atviro lango, o kartais surengdavo kaimynams tikrą koncertą  ir dainuodavo pasilipusi ant suolo.
    Atgauti dvasinę pusiausvyrą ir norą kurti Domšaičiui tuo metu padėjo netikėtas susitikimas su lietuvių dailininkais, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje emigravusiais iš Lietuvos – Telesforu Valiumi (1914–1977), Pauliumi Augiu–Augustinavičiumi (1909–1960) ir kt. Jų paskatintas, Domšaitis, kaip lietuvių menininkas dalyvavo tarptautinėse dailininkų karo pabėgėlių kūrybos parodose Bregence (Bregenz), Insbruke (Innsbruck), Feldkirchene (Feldkirchen), eksponavo paveikslus, vaizduojančius žvejų laivus Kuršių marių uoste, lietuvio ūkininko sodybą, žiemos peizažą Žemaitijoje. Iš Retiso Domšaitis rašė sūnėnui Giunteriui: „Mano lietuvių kalbos mokėjimas menkas. Per mažai turėjau laiko. O ir kalba sunki. Tačiau lietuviškas kraujas nemeluoja, lygiai kaip ir mano paveikslai. Jie tikrai lietuviški.“ 

    Signuotas apačioje dešinėje: monograma „PD”

     

    Aprašė Kristina Jokubavičienė

  • a) Trys merginos; b) Turgaus scena

    a) Trys merginos; b) Turgaus scena, 1947 m.

    Pranas Domšaitis

    b) Tarp Europos laikotarpio Prano Domšaičio kūrinių nuotaikinga kompozicija „Turgus” išsiskiria giedru ir geraširdiško jumoro kupinu žvilgsniu į kaimo gyvenimo kasdienybę. Turgaus diena. Nedidelio bažnytkaimio aikštė pilna vežimų, arklių ir prekiautojų. Visi vaikšto, renkasi, derasi. Pirmajame plane palikta truputis laisvos erdvės. Antrajame  plane, centre vyksta dalykiškas kaimo vyrų pasitarimas. Tai stambūs, tvirti, kupini pasitikėjimo savimi ūkininkai. Tai gyvenimas, kurį Domšaitis pažino nuo pirmųjų dienų ir kuriam buvo ruošiamas. Aptakios ir kiek sustingusios tapybos formos, šviesus, iš pirmo žvilgsnio natūrą atitinkantis ir kartu dekoratyvus koloritas byloja apie „žemiškumo” dominavimą, naujojo daiktiškumo įtaką. Nors „Dvi moterys” ant gretimos sienos nutapytos  konstruktyviau, ir jų sustingusiose, atvirai pozuojančiose povyzose, figūrų santykyje su aplinka, kompozicijos statikoje ir pusiausvyroje  arpažįstame tą pačią tendenciją. Domšaičio kūrybai buvo būdinga lygia greta besivystančios ir kas keleri metai atgyjančios gana skirtingos meninės kalbos linijos. Nesignuota.

    Aprašė Kristina Jokubavičienė
     

  • Displaying 1 results of 12
  • Number of entries per page:
  • Page: of: 3
Average (0 Votes)
The average rating is 0.0 stars out of 5.
No comments yet. Be the first.