Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

Santrumpa LDKVR
Adresas Katedros a. 4, Vilnius, LT-01143 Vilniaus m. sav., Lietuva
Telefonas (8 5) 212 74 76
Faksas (8 5) 212 74 70
El. paštas info@valdovurumai.lt
Internetinė svetainė
Rūšis pagal tematiką istorijos
Įstaigos kodas 302297628
Atsiskaitomosios sąskaitos numeris LT 84 7300 0101 1349 0290

Informacija apie muziejų

Prieš 400 metų klestėję, prieš 200 metų nugriauti, o šiandien atkurti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir vėl yra ilgaamžio Lietuvos valstybingumo simbolis, primenantis didingą vienos įtakingiausių Europos valstybių istoriją. Apie visa tai pasakoja 2013 m. vartus atvėrusių rūmų muziejinės ekspozicijos.

Pirmoji atskleidžia Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raidą valstybės istorijos kontekste nuo seniausių laikų iki rūmų atkūrimo. Vertingiausia šios ekspozicijos dalis – išlikę autentiški mūrai ir unikalūs bei labai įvairūs archeologiniai radiniai, kurių per du dešimtmečius trukusius archeologinius tyrimus sukaupta daugiau negu 300 tūkstančių. Tai tarsi Lietuvos Pompėjai, verčiantys permąstyti Lietuvos praeitį ir paveldą.

Antrasis ekspozicijos maršrutas atspindi rūmų raidos stilistines epochas ir istorines patalpų funkcijas, rūmų gyvenimo ir valstybės funkcionavimo dvasią – tai lyg pasivaikščiojimas po įvairių epochų atkurtus istorinius reprezentacinius interjerus, kuriuose pristatomos vėlyvosios Gotikos, Renesanso, ankstyvojo Baroko epochų Europos taikomosios ir vaizduojamosios dailės vertybės.

 

Trumpa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų istorija

Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad pirmieji gyventojai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje apsigyveno pirmame tūkstantmetyje po Kristaus, o V–VIII a. šioje teritorijoje neabejotinai jau buvo įsikūrusi gyvenvietė. XIII a. pabaigoje vėlesnių rūmų vietoje pastatyta pirmoji ir vienintelė tuometėje etninėje Lietuvoje ankstyvoji mūrinė pilis, kurios gynybinių sienų, bokštų, kitų pastatų liekanos ir šiandien matomos po rūmų kiemu įrengtame Lankytojų vestibiulyje bei rūmų požemiuose. Taigi ši rezidencija yra Lietuvos valstybės kūrimosi ir Gediminaičių dinastijos įsitvirtinimo liudytoja. XIV–XV a. Lietuvos sostinėje Vilniuje didieji kunigaikščiai rezidavo tiek Žemutinėje, tiek Aukštutinėje pilyse. Jos pamažu tapo mūrinėmis, įgavo gotikos bruožų.

Žinoma, jog Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjo savo rezidenciją ir Žemutinėje pilyje. Vilniuje jis planavo karūnuotis Lietuvos karaliumi, tad pilys turėjo pabrėžti viduramžiškos Lietuvos valstybės, plytėjusios nuo Baltijos iki Juodosios jūros, didybę ir išskirtinį valdovo statusą. Vilniaus pilyse dažnai rezidavo ir Vytauto įpėdiniai – Lietuvos didieji kunigaikščiai bei Lenkijos karaliai Kazimieras Jogailaitis ir jo sūnus Aleksandras, žymiai išplėtęs valdovo dvarą.

Renesansinę rūmų rekonstrukciją XVI amžiaus pradžioje pradėjo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis. Neabejotinai didelę įtaką tolesnei rezidencijos raidai turėjo jo žmona, Italijos kunigaikštytė Bona Sforca. Ji siekė Vilniaus rūmus paversti modernia reprezentacine Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos rezidencija. Bonos Sforcos dėka rūmus puošė, kultūriniu jų gyvenimu rūpinosi kartu su ja į Lietuvą atkeliavę italų menininkai.

Nuo 1544 m. faktiškai Lietuvą valdęs Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnus Žygimantas Augustas ėmėsi naujų rūmų plėtros iniciatyvų, pastatė vadinamuosius Naujuosius rūmus ir suformavo uždarą vidinį kiemą. Vilniaus rezidencijai didelį dėmesį skyrė ir XVII amžiaus pirmosios pusės Lietuvos ir Lenkijos valdovai iš švedų Vazų dinastijos. Tai – Žygimantas ir Vladislovas. Jie rekonstravo Vilniaus rūmus šiaurietiškojo manierizmo, o vėliau – ankstyvojo italų baroko stiliumi.

XVI amžius ir XVII amžiaus pirmoji pusė – tai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Vilniaus rezidencijos klestėjimo laikotarpis. Prie rūmų statybų ir dekoravimo dirbo žymūs Italijos ir kitų kraštų menininkai. Čia buvo priimamos Apaštalų Sosto, Šventosios Romos imperijos, Maskvos, Vengrijos, Turkijos, Persijos, Prancūzijos, Ispanijos, Venecijos ir daugelio kitų užsienio šalių pasiuntinybės, vykdyta paskutiniųjų Jogailaičių ir Vazų dinastinė politika. Šiuose rūmuose rinkosi Ponų taryba ir Seimas, teiktos privilegijos, čia buvo redaguojamas Lietuvos Statutas, vyko teismai, saugota Lietuvos Metrika ir iždas, buvo kaldinami pinigai.

Jau Žygimantas Augustas rūmuose buvo sukaupęs didelę biblioteką, įspūdingus gobelenų, ginklų, šarvų, paveikslų, medžioklės trofėjų rinkinius. Rūmuose saugotu lobynu ir jo brangenybėmis yra stebėjęsis net popiežiaus legatas Bernardinas Bondžiovanis. Su rūmais susijusi romantiška ir tragiška Žygimanto Augusto ir jo antrosios žmonos Barboros Radvilaitės meilės istorija. Puošni rezidencija, kurią supo įspūdingas parkas, tapo renesanso ir ankstyvojo baroko kultūros bei meno sklaidos centru ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir visame Vidurio Rytų bei Šiaurės Europos regione. Čia, anksčiau nei Londone ar Paryžiuje, buvo pastatytos pirmosios operos.

Vilniaus rūmų klestėjimas baigėsi 1655 metais, kai Lietuvos sostinę užėmė Maskvos ir kazokų kariuomenė, šešeriems metams įsikūrusi pilyse bei jas nusiaubusi ir išgrobsčiusi čia buvusias vertybes. Vėlesniais metais dėl apverktinos valstybės iždo būklės nebuvo galimybių suremontuoti apgriautus rūmus. Po jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – paskutiniojo padalijimo 1795 metais Rusijos imperijos administracija, sąmoningai naikindama Lietuvos valstybingumo ženklus, pasirūpino, kad būtų nugriauta ir tai, kas iš rūmų dar buvo likę.

Nuoseklūs rūmų teritorijos archeologiniai tyrinėjimai buvo pradėti tik 1987 metais ir sutapo su Lietuvos išsilaisvinimo judėjimu. Tyrimų metu sukaupta šimtai tūkstančių vertingų radinių. 2000–2001 metais Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė priėmė nutarimus dėl Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje atkūrimo. Valdovų rūmų atstatymas buvo suvokiamas kaip tautinei savimonei ir istorinei atminčiai svarbaus Lietuvos suverenumo simbolio sugrąžinimas. Rūmų atkūrimas kartu yra ir šiandieninės Lietuvos požiūrio į savo istorinę tradiciją, rūpesčio kultūros paveldu išraiška.

Lankytojų vestibiulyje bei pirmose trijose ekspozicijos salėse galima pamatyti XIII–XVI a. pilies ir rūmų mūrų liekanas, retrospektyvinį Vilniaus pilių maketą, XVI a. pradžios medinį nuotekų lataką, XVII a. vidurio karus primenačias pajuodusias ir apsilydžiusias plytas, sugriuvusį skliautą.

Ketvirtoji ekspozicijos salė, kurioje matoma XVI a. rūmų rytinė siena, skirta rūmų vietoje buvusios ankstyvosios gyvenvietės, medinės architektūros, ankstyvųjų mūrų radiniams, Lietuvos valstybės formavimuisi nuo jos vardo pirmojo paminėjimo iki karaliaus Mindaugo ir didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų. Seniausi archeologų aptikti radiniai siekia dar akmens amžių. Neries bei Vilnelės santakos slėnis su kalvomis nuo seno buvo patogi vieta gyventi, tačiau sėslesnio gyvenimo pėdsakai užfiksuoti tik pirmojo tūkstantmečio po Kristaus viduryje.