Pvz., tautodailė, istorijos muziejus, Čiurlionis, archeologija

  vėduoklė

Puošni plokštelė, kuria mojuojant vėsinamasi. Būna trumpakotė ir ilgakotė, suskleidžiama ir nesuskleidžiama. Vėduoklės daromos iš popieriaus, pergamento, audinių, nėrinių, dramblio kaulo, perlamutro, vėžlio šarvo, medžio plokštelių, plunksnų, augalų lapų, šiaudelių. Ilgakotės vėduoklės vartotos nuo senų laikų karšto klimato šalyse – Senovės Egipte, Kinijoje, Mesopotamijoje ir kt. Suskleidžiamos trumpakotės vėduoklės atsirado VII a. Japonijoje. Europoje ėmė plisti vėlyvaisiais viduramžiais, ypač buvo populiarios XVII–XX a. pradžioje.

Termino ir apibrėžimo šaltinis (-iai):

Dailės žodynas, red. J. Mulevičiūtė, G. Jankevičiūtė, L. Šatavičiūtė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 440.