• Kietasis skystis. Iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių

    Kietasis skystis. Iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių

    Viena iš populiariausių medžiagų, naudojamų tiek buityje, tiek mene yra stiklas. Perregimas, tarsi nematomas, jis nuo amžių žavėjo žmones.

    Grynas stiklas yra skaidri, sąlyginai tvirta, ilgaamžiška ir patvari medžiaga. Jis atsparus korozijai, nereaguoja su maisto medžiagomis. Iš stiklo galima formuoti itin lygius, dujoms bei skysčiams nelaidžius paviršius.

    Mokslininkai iki šiol ginčijasi, kas iš tiesų yra stiklas - superšaltas skystis ar kristalas, nes jis užima tarpinę poziciją tarp skystos ir kristalinės būsenos. Dėl to, kad jo struktūra tik dalinai kristalinė, stiklas dar vadinamas „kietuoju skysčiu“. Stiklo kristalai yra nelygios formos, panašūs į vandens ledo būsenoje.

    Stiklo gamybos pradžia siekia bronzos amžių, kai buvo naudojamas natūralus stiklas - obsidianas, dar kitaip vadinamas vulkaniniu stiklu, nes jis susidaro vulkaniškai aktyviose zonose vėstančioje lavoje. Akmens amžiuje jis naudotas ir įrankių gamyboje. Kietas bet lūžus, dėl savo gebėjimo lūžti aštriais kampais buvo vertinamas strėlių antgalių ir peilių gamyboje. Taip pat buvo poliruojamas ir naudojamas veidrodžiams gaminti.

    Pirmąją stiklo dirbtuvę, datuojamą 1370 m. pr. m. e., archeologai rado Egipte, Tel el Amarnoje. Ten buvo pradėta lydyti neskaidrų spalvotą stiklą nedideliuose moliniuose tigliuose. Iš jo buvo presuojami arba lipdomi karoliai, skulptūros ir kiti emaliu bei auksu puošti dirbiniai.

    Iš Egipto stiklo gamybos technologiją perėmė romėnai. Jiems priklauso ir seniausi raštai, kuriuose yra minimas stiklas - Plinijus Jaunesnysis (77 pr. m. e.) stiklo gamybos technologiją aprašė vienoje iš savo knygų. Užkariaudami Europą romėnai atnešė ir žinias apie stiklo gamybą: Kiolne ir Tryre stiklas gaminamas jau I a. pr. m. e. Tačiau žlugus Romos imperijai užmarštin nuėjo ir jų įsisavintos technologijos.

    Stiklo gamybos renesansas prasidėjo su kryžiaus žygiais. XIII a. ėmė vystytis Venecijos stiklo pramonė. 1611 m. Anglijoje buvo išrasta ir užpatentuota stiklo lydymo krosnis, kūrenama akmens anglimi. 1688 m. prancūzas Luka de Negu išrado veidrodinio stiklo gamybos ir didelių veidrodžių šlifavimo technologijas. Maždaug šiuo laiku pradėtas gaminti ir stiklas langams.

    Masiškai stiklas pradėtas gaminti XIX amžiuje, kai buvo išrasta Simenso-Martino krosnis ir stiklo tempimas mašininiu būdu. 1902 m. Emilis Furko įdiegė vertikalų stiklo tempimo būdą. Milžiniškas stiklo gamybos pramonės augimas prasidėjo po pirmojo pasaulinio karo.
    Tačiau vertikaliu tempimo būdu išgaunamas stiklas dar turi būti šlifuojamas ir poliruojamas. 1959 m. anglas Alasteras Pilkingtonas išrado naują stiklo gamybos būdą: išlydyto stiklo masė ne tempiama, o išliejama ant išlydyto alavo ir po to atšaldoma. Šiuo būdu gaunami labai lygaus paviršiaus ir vienodo storio stiklo lakštai, kurių nebereikia nei šlifuoti, nei poliruoti. Vadinamuoju „float“ būdu gaunamas stiklas neturi optinių defektų, jis naudojamas gaminant veidrodžius, įvairias interjero ir eksterjero konstrukcijas, automobilių stiklus, stiklo paketus.

    Lietuva taip pat turi senas stiklo gamybos ir panaudojimo tradicijas. Archeologiniai tyrimai rodo, jog Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jau XI – XIII a. buvo lydomas stiklas. Stiklo amatas minimas Lietuvos statute 1529 m.
    1547 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė privilegiją Martynui Paleckiui Vilniuje steigti stiklo manufaktūrą ir prekiauti stiklo dirbiniais. Šioje dirbtuvėje buvo gaminamas langų stiklas, stiklinės, buteliai, indai. Pirmosios stiklo manufaktūros įsteigimą mini atminimo lenta Vilniaus miesto Stiklių gatvėje. Ši gatvė senuosiuose žemėlapiuose minima kaip prekybos stiklu ir jo dirbiniais centras.

    Nuo XX a. vid. stiklo gamyba mechanizuota ir automatizuota; rankiniu būdu daromi tik meniniai ir kai kurie specialūs dirbiniai. 10-ajame dešimtmetyje Lietuvoje veikė trys stiklininkystės centrai: Vilniuje, Panevėžyje ir Kaune. Dar visai neseniai stiklas visiems atrodęs trapus ir gležnas, tačiau šiuolaikinės technologijos leidžia projektuoti įvairiausių formų ir sudėtingumo stiklines konstrukcijas.

    Kviečiame susipažinti su LDM Taikomosios dailės rinkinyje saugomais stiklo dirbiniais.

Aktualios parodos