Ieškoti

Pvz., gamta, Čiurlionis, Bažnyčia

   
  • Dievo Motina lietuvių liaudies mene

    Dievo Motina lietuvių liaudies mene

    2015-uosius Lietuvos Respublikos Seimui paskelbus Etnografinių regionų metais, „Lietuvos muziejų kelio“ organizatoriai plėtoja etnokultūrai reikšmingą temą – „Liaudies meno grožis“. Lietuvos dailės muziejus, sukaupęs didelį senosios liaudies skulptūros rinkinį, parodoje „Dievo Motina lietuvių liaudies mene“ atspindi ne tik liaudies skulptūros grožį, bet ir Švč. Mergelės Marijos reikšmę krikščioniškosios kultūros tradicijoje. Liaudies skulptūroje išreikšti ne visi mariologiniai siužetai. Labiausiai išplėtoti – Išganytojo Motinos kančia Kryžiaus kelyje ir Skaisčiausiosios Mergelės Marijos garbinimas.
    Joakimo ir Onos dukra Marija gimė Nazarete, ji kilusi iš karališkosios Dovydo giminės. Liaudies dailėje apie Marijos vaikystę pasakojančių vaizdų pasitaiko retai. Skulptūrinėje kompozicijoje „Šv. Ona ir Švč. Mergelė Marija“ matome auklėjimo sceną, kurioje mergaitė Marija stovi prie romios ir susikaupusios savo motinos Onos, laikančios rankose maldaknygę ir mokančios ją skaityti.
    Mergelė Marija, būsimoji Dievo Motina, buvo pradėta be gimtosios, dar vadinamos pirmykšte, nuodėmės. Angelas Gabrielius apreiškė Marijai, kad ją Dievas išsirinko būti žemiškąja Jėzaus Kristaus Motina. 1854 m. Bažnyčia patvirtino Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Liaudies skulptūroje Nekaltojo Prasidėjimo Marijos atvaizdai paplito XIX a. II pusėje. Marija vaizduojama stovinti ant Žemės rutulio, pamynusi pusmėnulį ir žaltį su obuoliu nasruose, pamaldžiai ant krūtinės sudėjusi rankas. Balta jos suknelė simbolizuoja nekaltybę, mėlynas apsiaustas, dvylikos žvaigždžių vainikas ir saulės spinduliai – dangaus karalystę. Nuo senų laikų Švč. Mergelei Marijai pagerbti yra skirtas gegužės mėnuo. Tikinčiųjų trobose, prie lauko kryžių būdavo statomi altorėliai su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu, giedamos jos garbei skirtos giesmės.
    Mergelė Marija, nunešusi Kūdikėlį Jėzų į šventyklą, išgirdo kunigo Simeono pranašystę: „tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2: 34). Ši pranašystė yra laikoma vienu iš septynių Švč. Mergelės Marijos sopulių. Juos liaudies mene simbolizuoja į Sopulingosios Dievo motinos širdį įsmeigti septyni kalavijai. Erodui įsakius Betliejuje ir jo apylinkėse išžudyti visus berniukus iki dvejų metų, Marija patyrė antrąjį didįjį sopulį – Šventajai Šeimai naktį teko bėgti į Egiptą. Ši scena atskleidžiama figūrinėje kompozicijoje „Bėgimas į Egiptą“, kurioje regime šv. Juozapą, vedantį asiliuką, ant kurio sėdi Motina Marija su Kūdikėliu Jėzumi glėbyje. Apskritai, liaudies skulptūroje bėgimo į Egiptą scena vaizduojama labai retai.
    Dieviškąją motinystę atspindi Marijos su Kūdikiu ant rankų vaizdinys, kuris liaudies skulptūroje taip pat gana retas. Marija vaizduojama stovinti frontaliai. Ji vilki raudoną suknelę, galvą ir pečius gobia mėlyna skraistė. Ant kairės rankos sėdi baltą tuniką vilkintis ir prie liemens knygą glaudžiantis Kūdikėlis.
    Kiti Švč. Mergelės Marijos sopuliai išryškinti skulptūrose, kuriose žemiškoji Jėzaus Motina išgyvena savo Sūnaus kančią kelyje į Kalvariją. Liaudies skulptūroje Sopulingosios Dievo Motinos tema labai populiari. Mariją matome stovinčią po kryžiumi Nukryžiavimo scenoje. Sopulingoji Motina (Mater Dolorosa) stovi sustingusi, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, giliai susimąsčiusi. Didžiąją savaitę, einant Kryžiaus kelią, giedamos giesmės, kurios žodžiai skirti Sopulingajai Dievo Motinai: „Motina Sopulingoji stovėjo po kryžiumi raudodama.“ Ypatingo dėmesio liaudies mene susilaukė Pieta – tai įspūdingiausias Dievo Motinos vaizdinys. Nuo kryžiaus nuimtą Jėzaus kūną Motina laiko ant savo kelių. Dviejų figūrų kompozicijoje sukurtas glaudus Motinos ir Sūnaus ryšys, pabrėžiamas Švč. Mergelės Marijos vaidmuo Atpirkime.
    Marija, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui, pirmoji iš visų žmonių buvo prikelta iš numirusiųjų, su kūnu ir siela paimta į dangų ir ten karūnuota. Liaudies skulptūrėlėse Marija Dangaus Karalienė vaizduojama stovinti rami, su karališka karūna ant galvos. Būdama danguje šalia savo Sūnaus, ji iškyla kaip tarpininkė – Globėja ir Saugotoja, Užtarėja, Gailestingumo Motina, kuri sergsti ir gelbsti tikinčiuosius. Kelios liaudiškos skulptūrėlės vaizduoja Aušros Vartų Mariją. Jos sukurtos pagal Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslą, gelbėjusį miestą nuo priešų ir gaisrų.
    XIX a. II p. liaudies skulptūroje paplito Švč. Mergelės Marijos Maloningosios vaizdavimas. Kūriniuose regima Nekaltojo Prasidėjimo Marija į šonus ištiestomis rankomis, iš jos delnų driekiasi aukso spinduliai, simbolizuojantys žmonijai teikiamas malones.
    Liaudies skulptūroje perteiktas Švč. Mergelės Marijos gyvenimas iškelia ją kaip Dievo gimimo žmoguje, tikrojo krikščioniškojo tikėjimo ir Bažnyčios simbolį.

     
  • NAPOLEONAS ORDA (1807–1883)

    NAPOLEONAS ORDA (1807–1883)

    Dvarų istorija – neatsiejama kiekvienos tautos kultūros dalis. Mūsų krašto praeitis glaudžiai susijusi su dvarų kultūra. Senieji dvarų rūmai, pilys, rezidencijos yra svarbūs ir didingi šalies istorijos ženklai. Tai puikiai suprato Lietuvą savo tėvyne vadinęs XIX a. menininkas Napoleonas Orda.

    N. Orda – romantizmo epochos dailininkas, kompozitorius, intelektualas, gyvenęs ir kūręs carų valdžios metais. Didelė to laikotarpio bajorijos dalis nostalgiškai ilgėjosi prarasto šalies valstybingumo ir priešinosi carinės Rusijos imperijos režimui, patyrė tremties negandas. N. Orda buvo vienas iš XIX a. antros pusės tautinio sąjūdžio įkvėpėjų, tikras savojo krašto patriotas. Nors pats lietuviškai beveik nešnekėjo, save laikė lietuviu. Daug metų praleidęs emigracijoje ir grįžęs į tėvynę, dailininkas visas jėgas atidavė LDK istorinės atminties išsaugojimui, jos unikalaus kultūros paveldo sklaidai.

    N. Orda gimė 1807 m. vasario 19 d. Vorocevičiuose, netoli Pinsko (dab. Baltarusija). Kilęs iš bajorų šeimos ir pradinį išsilavinimą įgijęs namuose, mokėsi Svisločiaus gimnazijoje. Vėliau studijavo Vilniaus universiteto Matematikos ir fizikos fakultete, bet jo nebaigė – buvo pašalintas už dalyvavimą slaptoje studentų organizacijoje. Dailininkas buvo aktyvus 1831 m. sukilimo dalyvis. Norėdamas išvengti arešto ir tremties, jis išvyko į užsienį. Atsidūręs Paryžiuje, 1839 m. pradėjo lankyti prancūzų peizažo meistro Pierre’o Girard’o dailės studiją, o muzikos žinių sėmėsi iš kompozitoriaus Fryderyko Chopino. Visapusiškų meninių polinkių turėjęs N. Orda kūrė fortepijoninę muziką, polonezus, valsus. Paryžiuje jis susipažino su poetu Adomu Mickevičiumi ir kompozitoriumi Ferencu Lisztu. Pirmuosius piešinius N. Orda sukūrė 1840–1842 m. kelionių po Prancūziją metu.

    1843 m. N. Orda vedė prancūzę Irène Bouglé, pradėjo dirbti Paryžiaus operos teatre. Po amnestijos sugrįžo į tėviškę. Prasidėjo dailininko kelionės po Volynės, Podolės, Minsko, Kijevo gubernijas. 1875 m. jis lankėsi dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Keliaudamas po buvusią LDK, skubėjo įamžinti nykstančias pilis, didikų rūmus, dvarus, bažnyčias, garsių to laikotarpio menininkų ir istorikų gimtines. N. Orda, pats turėjęs nuosavą dvarą, puikiai išmanė dvarų sodybų sandarą, menines jų ypatybes. Didikų rezidencijos dailininką žavėjo monumentalia klasikinio stiliaus architektūra. Didingus rūmų statinius jis dažnai komponavo panoraminėse erdvėse, vešlios gamtos apsuptyje. Vaizduodamas dvarų sodybas, siekė perteikti kuo išsamesnį vaizdą, todėl dažnai piešė jas net iš dviejų trijų apžvalgos vietų. Svarbus buvo ir reprezentacinis momentas, atspindintis savininko socialinę padėtį, atskleidžiantis jo estetinį skonį.

    1875–1882 m. Varšuvoje, Maksymiliano Fajanso litografijos spaustuvėje, N. Orda savo lėšomis išleido 260 litografijų Lenkijos istorinių vietovių albumą (Album widoków historycznych Polski). Jo vaizdus pagal N. Ordos piešinius subtiliai ir meistriškai litografavo lenkų dailininkas Aloyzas Misierowiczius, peizažus pagyvindamas stafažo figūromis. Litografijos pasižymi lyriška nostalgiška nuotaika, joms būdingas minkštas piešinys, subtili šešėliavimo gradacija, lengvai tonuotas fonas. Albumą sudarė aštuonios litografijų serijos. N. Orda buvo numatęs tęsti savo albumą, bet dėl pablogėjusios sveikatos sumanymą teko nutraukti. Lietuvos dailės muziejuje yra sukaupta beveik visa pagal dailininko piešinius sukurtų litografijų kolekcija, o dauguma N. Ordos piešinių yra saugoma Krokuvos nacionaliniame muziejuje.

    Edukacinėje parodoje eksponuojamos N. Ordos litografijų iš Lietuvos dailės muziejaus ir akvarelių, publikuotų V. Levandausko ir R. Vaičekonytės-Kepežinskienės monografijoje Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos architektūros peizažai, kopijos. Parodos pagrindą sudaro dabartinėje Lietuvos teritorijoje esantys istorijos bei architektūros paminklai, ją papildo litografijos, vaizduojančios dvarų sodybas, kuriose gimė žymūs XIX a. poetai, rašytojai, kompozitoriai. Didžioji šių architektūros paminklų dalis neišliko iki mūsų dienų, todėl N. Ordos piešti architektūriniai peizažai šiandien yra didžiulė ikonografinė vertybė.

    Rasa Adomaitienė

     
  • Vladislovas Neverovičius (Władysław Niewiarowicz)

    Vladislovas Neverovičius (Władysław Niewiarowicz)

    Tiksli Vladislovo Neveravičiaus gimimo data nėra žinoma. XIX a. pasirodžiusiuose Osolinskių nacionalinio fondo, kuriam dailininkas testamentu paliko savo kūrinius ir nekilnojamą turtą, leidiniuose nurodoma, kad dailininkas gimė 1814 m. Marcybiliškių dvarelyje Vilniaus gubernijoje. Prancūzijos, kur dailininkas praleido paskutinius gyvenimo metus, spaudoje yra įsitvirtinusi 1815 m. data. Apie 1815 m. verčia galvoti ir dailininko nekrologas, pranešantis, kad dailininkas mirė 1891 m. sausio 16 d. būdamas 75 metų amžiaus.
    Dailės studijas V. Neveravičius pradėjo 1830 m. Vilniaus universitete pas Joną Rustemą. Kadangi dalyvavo 1831 m. sukilime, po pralaimėjimo buvo priverstas emigruoti. Išvyko į Galiciją, kurį laiką gyveno Lvove, vėliau studijavo Vienos dailės akademijoje pas Frydrichą Ammerlingą. Baigęs studijas tobulinosi Romoje. Nuo 1840 m. naudojosi Jono Tisevičiaus slapyvardžiu. 1842 m. Lvove eksponavo paveikslą „Atgailaujanti Marija Magdalietė“ (pagal to paties pavadinimo J. B. Maeso drobę). Paskatintas kūrinio sėkmės, nutapė keletą tapybinių jo versijų, atspausdino litografiją. Po 1843 m. apsigyveno Paryžiuje, Montmorency įsigijo vilą. 1849 m. Paryžiaus Salone eksponavo paveikslą „Šv. Petras“, kurį nupirko prancūzų valdžia ir perdavė Caillac komunos Š. Petro bažnyčiai. Nenutraukė ryšių ir su tėvyne. Lankėsi Lietuvoje, kelis kartus buvo Lvove. 1854-1855 m. Lvove surengė parodą. Mirė 1891 sausio 16 d. Montmorency. Paveikslus, biblioteką ir nekilnojamą turtą paliko Osolinskių nacionaliniam fondui Lvove ir paskyrė meną studijuojančiam jaunimui paremti.
    Tapė daugiausia bydermejerio stiliaus portretus aliejumi ir akvarele, buvo geras portretinės miniatiūros meistras. Nutapė religinio turinio paveikslų, buitinio žanro kompozicijų („Maurė iš Alžyro“). Parengė ir 1851 m. Paryžiuje savo lėšomis viename tome trimis kalbomis (lenkų, prancūzų ir anglų) išleido A. Mickevičiaus poemas „Konradas Valenrodas“ ir „Gražina“. Tai buvo vienas prabangiausių ir puošniausių to meto leidinių, iliustracijų grožiu ir poligrafijos kokybe nenusileidęs geriausiems užsienio leidyklų leidiniams. Jį puošė 100 medžio graviūrų, kurias pagal V. Neveravičiaus piešinius raižė lenkų bei prancūzų meistrai. Septynių ar aštuonių leidinio egzempliorių iliustracijas V. Neveravičius pats savo ranka paspalvino.

     
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 3
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 1