Menas žvaigždžių neįvardija. Ferdinandas Ruščicas

„Toks yra menas - jis žvaigždžių neįvardija, o skina jas ir įrėmina kaip brangakmenius. Nuo skliauto baltą debesį nužeria ir ant žemės nuleidžia, blėstančią vaivorykštę suturi ir glosto gauruotas kalnų viršūnes. [...] Ekstazėje ar skausme gimsta ta kalba, ir ne klausa, o regėjimas ją pagauna. Nebylus meno žodis įkrenta pro akių vyzdžius į sielos gelmes ir tik ten suskamba ant jautrios mūsų pojūčių plokštės (F. Ruszczyc "Tradycje sztuki w Wilnie").

Taip apie meno prigimtį rašė Ferdinandas Ruščicas - tapytojas, grafikas, dekoratorius ir pedagogas, XX a. pradžios Vilniaus meninio gyvenimo organizatorius.

Ruščico kūryba vilniečių niekuomet nebuvo užmiršta – ilgus metus Lietuvos dailės muziejuje buvo eksponuojami dailininko paveikslai. Tačiau tik paskutinį dešimtmetį kartu su kylančia nauja Lietuvos dailės istorijos banga pradėta daugiau apie Ruščicą rašyti. Prieš keletą dešimtmečių, vertinant XIX ir XX a. sandūros Vilniaus dailės gyvenimą, pirmiausia buvo minimas realizmas, tautinis romantizmas, pirmosios lietuvių dailės parodos, o šiandien jau diskutuojama apie Vilniaus multikultūrą bei naujos meninės orientacijos radimąsi, kuris įvardijamas tokiomis sąvokomis kaip neoromantizmas ar ankstyvasis modernizmas. Dabar į XX a. pradžios dailę žiūrima kiek kitaip, ji interpretuojama iš naujo. Matomi ne tik pirmųjų lietuvių dailės parodų dalyviai. Atsigręžiama į menininkus rusus, žydus, baltarusius, lenkus, tarp kurių – ir vienas įdomiausių, Vilniuje beveik tris dešimtmečius dirbęs Ferdinandas Ruščicas.

Parengta pagal Algės Andriulytės tekstą.