Romas Viesulas: de profundis
Lietuvių išeivijos dailininkas Romas Viesulas (1918–1986) savo kūriniuose modernia forma išreiškė pokario kartos dramatinę patirtį. Jis yra sakęs, kad jo kūrybos centre „buvo ir tebeliko žmogus su savo problemomis, sielvartu ir konfliktais“. Žmogiškojo praradimo tema driekiasi per visą dailininko kūrybą.
Viesulas sulaukė plataus pripažinimo ir tarptautiniu mastu išgarsėjo kaip litografijos meistras. Jį žavėjo šios technikos spontaniškumas, minkšti subtilūs pustoniai bei sodrūs aksominio juodumo tonai, piešinio laisvė ir galimybė perteikti plonyčių, tirpstančių linijų virpėjimą. Ekspresyvią ir spontanišką laisvų potėpių manierą, tapybiškos spalvotos litografijos paieškas Viesulo kūriniuose keitė santūri minimalistinė raiška ir eksperimentiniai menų sintezės atradimai. Didelis litografijos entuziastas, jis prisidėjo prie šios technikos populiarinimo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jo ir kolegų pastangomis iki šiol klesti garsi Tamarindo litografinių dirbtuvių bazė, suteikianti galimybę kasmet po kelis mėnesius nemokamai praktikuotis ir kurti gabiems šioje srityje dirbantiems menininkams. Populiarindamas litografijos techniką, Viesulas daug nuveikė dėstydamas: nuo 1960 m. jis dirbo Templo universiteto Tyler meno mokyklos Filadelfijoje instruktoriumi; 1961 m. tapo dėstytoju, vėliau – profesoriumi, Grafikos skyriaus vedėju. Dailininkas ne kartą buvo siunčiamas į Italiją, su pertraukomis dėstė mokyklos filiale Romoje, o 1985 m. buvo paskirtas šios meninės institucijos direktoriumi ir vadovavo jai iki pat mirties. Viesulas, plačių interesų menininkas, bendradarbiavo Amerikos lietuvių spaudoje, daug rašė lietuvių dailės klausimais, skaitė paskaitas. Pats parašė poetines įžangas savo grafikos ciklams „Toro Desconocido“ (1960) ir „Smūgis“ (1963), parengė monografiją apie Dailės ir amatų mokyklos grafikos mokytoją Freiburge Telesforą Valių, rašė apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Adomą Galdiką, aktyviai domėjosi įvairiais meno gyvenimo klausimais. 1984 m. laimėjo Vatikano paskelbto Šv. Kazimiero pašto ženklo konkursą. Dailininkas surengė per 50 asmeninių kūrybos parodų, dalyvavo daugybėje bendrų ir grupinių parodų JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Japonijoje, Čilėje, Australijoje, Meksikoje, Kanadoje. Ypatingu pripažinimu ir dailininko kūrybos įvertinimu reikia laikyti faktą, kad 1970 m. Italijoje, 35-osios tarptautinės Venecijos meno bienalės metu, Viesului buvo suteikta garbė atstovauti JAV menininkams, pristatant asmeninę parodą, kuri buvo atidaryta reprezentaciniame JAV meno paviljone.
Viesulo kūrinių turi daugiau kaip 40 užsienio šalių muziejų, galerijų ir bibliotekų: Modernaus meno ir Metropoliteno muziejai Niujorke, Vašingtono nacionalinė meno galerija, San Francisko dailiųjų menų muziejus, Siatlo dailės muziejus (JAV), Walkerio meno centras Mineapolyje (Minesota, JAV), Modernaus meno muziejus Kamakuroje (Japonija), Vatikano muziejus, Nacionalinė biblioteka Paryžiuje, Krokuvos nacionalinis muziejus ir dar daugelis kitų.
Nuo pirmųjų menininko parodų emigracijoje jo kūrybą, kiekvieną parodinį įvykį ir apdovanojimą lydėjo gausi informacija Amerikos lietuvių periodikoje. Lietuvoje Viesulo kūryba gerai žinoma akademiniuose ir meno sluoksniuose, bet platesnei visuomenei vis dar menkai pažįstama. Nuosekliai menininko kūrybą tyrinėjo Ingrida Korsakaitė: nemažai tekstų paskelbė kultūrinėje spaudoje, išsamią medžiagą ir savo įžvalgas sudėjo į knygą „Išeivijos dailė: tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo“. Daugiau platesnių tyrimų nebuvo, pasirodė tik keletas apžvalginių dailininko parodų Vilniuje (1996, 2006) katalogų ir nedidelių publikacijų periodinėje spaudoje.
Ištrauka iš Reginos Urbonienės teksto „Romas Viesulas: de profundis“, leidinyje „Romas Viesulas (1918–1986). Grafika. Lietuvos dailės muziejus, Vilnius, 2018.“
Kviečiame susipažinti su LIMIS sistemoje sukauptu Romo Viesulo kūrybiniu palikimu.
