Juozo Adomonio keramikos menas
Juozas Adomonis (g. 1932 m.) – dailininkas, keramikas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, Keramikos katedros vedėjas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, tarptautinių keramikos simpoziumų užsienyje ir Lietuvoje dalyvis bei organizatorius. Nuo 1957 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Sukūrė kūrinių, skirtų architektūrai, sudarė keletą albumų ir katalogų, parašė vadovėlių ir straipsnių apie taikomąją dailę. 1947 m. baigė Skiemonių progimnaziją, 1947–1951 m. mokėsi Anykščių vidurinėje mokykloje. 1951–1957 m. studijavo LTSR dailės institute, įgijo meninės keramikos dailininko išsilavinimą. 1957–1961 m. Lietuvos lengvosios pramonės valdybos dailininkas. 1961–1962 m. Vilniaus modelių namų dailininkas. Nuo 1962 m. Vilniaus dailės akademijoje dėsto keramikos disciplinas; 1974–1986 m. prorektorius, 1984–2001 m. Keramikos katedros vedėjas, nuo 1983 m. profesorius. Nuo 1957 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Įvertinimai:
• 1977 m. LTSR nusipelnęs meno veikėjas;
• 2002 m. Gedimino ordino Karininko kryžius;
• 2004 m. LR Vyriausybės meno premija.
„Kiekvienas kūrybingas keramikas, vengdamas rutinos, gali suderinti tradicijas ir naujoves. Tai sėkmingai daro japonai, anglai, skandinavai ir kitų kraštų keramikai. Pagarbos nusipelno istorinė ir liaudies keramika, nes šios vertybės nesensta. Čia menas ir amatas neatskiriami: akivaizdus ryšys tarp rankų ir minties. Nėra abejonės, kad tobulas amato įvaldymas ir profesinės žinios ugdo dailininko fantaziją. Keramiko kaip dailininko galimybės yra neribotos, tik reikia atitinkamų žinių, kurios leistų valdyti sudėtingą ir įdomią keramikos technologiją, kartu įkūnyti savo sumanymus. Keramika yra jaudinantis menas, nes niekada nesi visiškai tikras, ką ištrauksi iš krosnies.“ (Juozas Adomonis, „Keramikos menas“, 1998)
Lietuvos dailės istorijoje J. Adomonis yra laikomas naujos tendencijos, orientavusios lietuvių keramikos meną nuo utilitarumo dekoratyvumo link, pradininku. Jis yra vienas pirmųjų lietuvių keramikų, kuriems XX a. 7-ajame dešimtmetyje neberūpėjo jų kūrinių funkcionalumas.
J. Adomonio keramika perėmė skulptūros, tapybos, grafikos principus, kūriniai tapo asociatyvūs, persmelkti gyvosios gamtos motyvų. Žymiausi J. Adomonio keramikos kūriniai viešosiose erdvėse: 1967 m. – „Apuokai“ sanatorijos „Dainava“ parke Druskininkuose; 1974 m. – šviestuvai ir interjero dekoro elementai viešbutyje ir kavinėje „Neringa“ Vilniuje; 1976 m. – dekoratyvinis pano „Mėta“ ir indai Vilniaus bistro „Mėta“; 1980 m. – vazos Lietuvos žemdirbystės instituto Vėžaičių filiale (Klaipėdos r.); 1980–1984 m. – dekoratyvinės vazos (30 vnt.) buvusiame Revoliucijos muziejuje Vilniuje; 1982 m. – dekoratyvinių vazų komplektas Klaipėdos civilinių apeigų rūmuose, pano Antakalnio poliklinikos valgykloje Vilniuje; 1983 m. – Palangos poilsio namų „Baltija“ židinio dekoras, vazų grupė SSRS Aukščiausiosios atestacijos komisijos patalpose Maskvoje (Rusija); 1984 m. – dekoratyvinių vazų komplektas Pirčiupių (Varėnos r.) muziejuje; 1987 m. – pano „Polėkis“ Utenos elektros krosnių gamykloje; 1988 m. – „Kolona“ Vilniaus Gedimino technikos universiteto „Arkos“ kavinėje; 1992–1993 m. – šamotinių vazų kompozicijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose Vilniuje; 2004 m. – kompozicinis pano Vilniaus Antano Vienuolio gimnazijoje.
Dailininkas taip pat sukūrė dekoratyvinės keramikos darbų eksterjerui ir interjerui, vazų, lėkščių, servizų, židinių ir šviestuvų komplektus. Jo kūrybai būdinga matinė glazūra.
Tekstas parengtas remiantis J. Adomonio meninės keramikos specialybės pagrindų vadovėliu „Keramikos menas“ (1998 m.) bei internete skelbiama informacija
