Nesuvaidinta realybė Aleksandro Macijausko nuotraukose
Aleksandras Macijauskas gimė 1938 m. gegužės 16 d. Kaune. 1962 m. baigė vidurinę mokyklą. 1977 m. lankė lektorių kursus. 1973–1977 m. savarankiškai studijavo Vakarų filosofiją. 1967–1973 m. dirbo laikraščio „Vakarinės naujienos“ Kauno skyriaus fotokorespondentu. 1973 m. buvo Lietuvos fotomenininkų draugijos atsakingasis sekretorius Vilniuje, nuo 1974 m. – Kauno skyriaus pirmininkas. 1978 m. Tarptautinė fotomenininkų federacija A. Macijauskui suteikė fotomenininko vardą, 1994 m. – nusipelniusio fotomenininko garbės vardą. Nuo 1971 m. yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. 1998 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, 2004 m. – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija, 2006 m. Balio Buračo premija. 2006 m. įteiktas Lenkijos prezidento apdovanojimas „Auksinis kryžius“, o 2008 m. – Kauno miesto savivaldybės Kultūros ir meno premija.
A. Macijauskas dalyvauja parodose nuo 1965 m. Jo darbai eksponuoti šalia tokių menininkų kaip Werner Bischof, Bill Brandt, Henri Cartier-Bresson, Andre Kertesz, Paul Strand ir Edward Weston. Iš viso yra dalyvavęs daugiau kaip 150 parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Tarp svarbiausių jo darbų yra fotografijų ciklai „Demonstracijos“ (1965–1985), „Lietuvos kaimo turguose“ (1968–1987), „Veterinarijos klinikose“ (1977–1994), „Atmintis“ (1965–2004), „Išeinantys medžiai“ (1984–2001), „Kaunas pro autobuso langus“ (2007–2009).
„Aleksandras Macijauskas kuria fotografijas iš kasdieninės realybės dalelyčių. Jo vaizduojamos sąveikos tampa portretiniais simboliais, nevaržomai kalbančiais apie gyvenimą. Tokios raiškos priemonės giliai įleidusios šaknis meno istorijoje, pradedant P. Pikaso „Gernika“ ir baigiant F. Gojos gyvenimo detalėmis.“ (Steve Yates, Naujosios Meksikos muziejus, JAV)
„Aleksandras Macijauskas, dar 1964 metais pradėjęs sukti fotografijos ratą, yra vienas kontroversiškiausių mūsų kūrėjų, „destabilizuojančio“ temperamento įsikūnijimas, gebantis sufokusuoti tikrąją ir virtualią realybę, aprėpiantis viską – nuo reportažo iki grotesko.“ (Stanislovas Žvirgždas, „Fotografijos mėnuo“, Bratislava, Slovakija, 2005)
Pats menininkas A. Macijauskas teigia: „Fotografija – tai vizualinė literatūra. Jos svarbiausi kūriniai pasakoja vaizdais. Literatas pasitelkia žodžio lankstumą, sąvokų platumą, tuo tarpu vizualinį meną kurti baigia žiūrovas. Man įdomu kalbėti simboliais. Filosofas Henri Bergsonas puikiai įvardijo – menas tai yra intuicija. Pirmiausiai – instinktas. Žmogus kaip šuo, žino, kam įkąsti, kam – nereikia, kokią žolę susirasti pievoje... Tačiau instinkto dažnai nepakanka, tad pridėkime intelektą – patyrimą, lavinimąsi. Tuomet pasieksime intuiciją, kuri yra visos kūrybos pagrindas.
Mano kūryba yra studija, noras atsakyti į filosofinius, laikmečio klausimus, tačiau savitai, pasitelkiant pašaipą, formą. Iš gyvenimo traukti gabalai, kaip kad „Veterinarijos klinikos“, „Kaimo turgūs“, „Demonstracijos“, yra grynasis, kokybiškas fotožurnalizmas. Lygai taip pat rašant dokumentinę apybraižą svarbu paminėti tam tikrus faktus, surinkti duomenis, bet suradus šmaikštų žodį, pastebėjus perlenkimus žmogaus asmenybė yra sustiprinama ir tuomet randasi didysis menas.“
Tekstas parengtas remiantis A. Macijausko asmenine byla, saugoma Lietuvos fotomenininkų sąjungos bibliotekoje, bei internete skelbiama informacija.
