Cenzūros uždraustos terlionių kortos. Jonas Rustemas
Konstantinopolyje graiko (ar armėno) ir prancūzės šeimoje gimęs berniukas, vos 10 metų paimtas į kunigaikščio Adomo Kazimiero Čartoriskio dvarą Varšuvoje. Vėliau, apsigyvenus Vilniuje, kone kiekvieno miestiečio atpažįstamas iš charakteringų bruožų; ereliška, išsišovusi į priekį nosis, išsprogusios akys, apatinė lūpa didelė ir atsikišusi. Ant galvos visada nešiojo raudoną fezą, primenančią jo rytietišką kilmę. Tai Jonas Rustemas, profesoriaus Pranciškaus Smuglevičiaus adjunktas, Vilniaus universiteto Tapybos katedros vedėjas, piešimo ir tapybos profesorius, kuriam tokią pavardę, tikėtina, ir davė pats kunigaikštis Čartoriskis.
Keistu likimo įnoriu pražuvo beveik visa neportretinė J. Rustemo tapyba. Portretinė tapyba taip pat išliko toli gražu ne visa. Pasak amžininkų, kadaise J. Rustemo tapytų portretų buvo kone kiekviename Lietuvos dvare. 1999 m. išleistoje monografijoje dr. Rūta Janonienė suregistravo 75 išlikusius J. Rustemo tapytus portretus ir daugiau negu 130 portretų, žinomų iš literatūros, fotografijų, dailininko mokinių kopijų, raižinių ir litografijų.
Vienas netikėčiausių ir labiausiai intriguojančių J. Rustemo kūrinių – kortos, paties dailininko pavadintos „Cartes Barbouillées“ („Teplionių kortos“) , „Cartes de Fantaisie“ („Fantastinės kortos“). Kortų idėja, greičiausiai, buvo perimta iš XIX a. pradžioje Vokietijoje plitusių „Cotta“ kortų, kuriose kortų ženklai buvo integruojami į piešinius, taip kortų žaidimą – anuomet populiarią laisvalaikio pramogą – paverčiant estetinio lavinimo priemone.
J. Rustemo pieštos kortos nesudaro tradicinės kaladės, parinktos laisvai, yra ir po kelias vienodas. Tai nei žaidimo, nei būrimo kortos, bet originalus meno kūrinys, kuris, jei ne Gotlibo Kislingo ir Izidoriaus Veiso paskelbta prenumerata, būtų, ko gero, visiškai nežinomas, nes originalių J. Rustemo piešinių bei kortų išliko labai mažai. „Fantastines kortas“ J. Rustemas komponavo iš įvairių savo piešinių ir eskizų (mitologinių, religinių, buitinių kompozicijų, natiurmortų, portretų), ieškodamas, kur įpiešti akis, žaisdamas siužetais, motyvais, kultūrinėmis aliuzijomis.
1814 m. Gotlybas Kislingas apsiėmė išgraviruoti 100 J. Rustemo kortų ir paskelbė jų prenumeratą. Pasirodžius pirmosioms 50 kortų, Vilniaus generalgubernatorių pasiekė skundas, kuriame buvo rašoma: „[...] Vyriausiasis katalikų dvasinių reikalų valdytojas, slaptasis tarėjas kunigaikštis Aleksandras Nikolajevičius įteikė man keletą piešinių ant kartono su Šventąjį Raštą liečiančiais atvaizdais, kaip dalyką, galintį kelti papiktinimą, pridurdamas, kad tokia piešyba užsiima vienas Vilniaus universiteto profesorius Rustemas. Laikydamas iš savo pusės nepadoriu tokį pono Rustemo užsiėmimą, aš nuolankiai prašau Jūsų prakilnybę, parodžius jam persiunčiamus čia piešinius, patarti jam nebegaminti ateityje šios rūšies kūrinių, nes jis gali sėkmingiau naudoti savo talentą“.
Po šio skundo cenzūra 20 J. Rustemo kortų uždraudė. Kadangi jos buvo išraižytos vienoje vario plokštėje su necenzūruotais atvaizdais, uždraustų kortų raižiniai buvo tik kryžmiškai perbrėžti, tačiau taip lengvai, kad vaizdui beveik nepakenkė. Iš pradžių išleista 80 vario raižinių, tačiau vėliau reprodukuotos visos kortos – 100.
J. Rustemo kortose pavaizduotas kone visą XIX a. Vilniaus gyvenimas, visi socialiniai sluoksniai, mados, papročiai, pasilinksminimai, įvairių Vilniuje gyvenusių tautų atstovai (žydai, ir turkai, ir totoriai) su savo aplinkos specifika. Šiose kortose galima išvysti ne tik žymių to meto žmonių atvaizdus, bet ir paties dailininko portretą.
