• Laiko matavimo ir laikrodžių istorija

      Laiko matavimo ir laikrodžių istorija

      Į klausimą, kas yra laikas, žmogus siekė atsakyti įvairiais amžiais. Pažinti laiką, išmokti jį skaičiuoti ir valdyti nuo seno bandė visos išsivysčiusios civilizacijos.
      Tačiau skaičiuoti laiką ne taip jau ir paprasta, kaip gali pasirodyti. Pasaulio tautos jį suprato skirtingai, o vieninga laiko skaičiavimo sistema atsirado tik XIX amžiuje. Laikrodžių muziejus šioje virtualioje parodoje kviečia susipažinti su laiko matavimo prietaisų istorija, laikrodžių formų ir dizaino kitimu įvairiais laikotarpiais.

      Laikrodžių muziejaus veiklos pradžia laikomi 1978-ieji metai, kai Klaipėdos paveikslų galerijoje buvo atidaryta pirmoji senovinių laikrodžių paroda. Joje buvo rodomi miesto kolekcininkų Vytauto Jakelaičio, Dionyzo Varkalio, Stasio Gadeikio, Liudo Mažūno eksponatai. Paroda susilaukė didelio klaipėdiečių ir miesto svečių susidomėjimo, todėl 1979 metais buvo įsteigtas Lietuvos dailės muziejaus Laikrodžių skyrius, po penkerių metų reorganizuotas į Laikrodžių muziejų.

Parodos objektai

   
  • Sieninis laikrodis, užvedamas svarsčiais

    Sieninis laikrodis, užvedamas svarsčiais, XX a. pr.

    Laikrodis sieninis, "Švarcvaldo" stiliaus su švytuokle, užvedamas svarsčiais. Ciferblato lenta  medinė, laužytos arkos formos, baltai dažyta, įrėminta pieštomis, geltonos spalvos kolonėlėmis kampuose. Apvaliojoje dalyje nutapyta gėlių puokštė. Juodos spalvos, romėniški (I-XII) valandų skaitmenys išdėstyti apvaliai.

  • Karietinis laikrodis

    Karietinis laikrodis, XIX a. pab. – XX a. pr.

    Laikrodis karietinis su cilindriniu muzikiniu įtaisu.Korpuso rėmai pagaminti iš chromuoto metalo su įstiklintomis šoninėmis sienelėmis. Korpuso galinė sienelė, dengianti mechanizmą atsidaro kaip durelės. Jos pagamintos iš geltono profiliuoto metalo. Viršutinėje korpuso dalyje prisukta geltono metalo rankenėlė.
    Ciferblatas – baltai dažytas kartonas, pritvirtintas prie metalinės panelės, dengiančios mechanizmą ir aprėmintas ryškiai geltonos spalvos  reljefine skardele. Ciferblatą dengiantis stiklas šonuose – profiliuotas. Valandos sužymėtos juodos spalvos romėniškais skaitmenimis (I–XII), minutės – padalomis. Ties 12 val. pozicija – mažas, apvalus ciferblatas su juodos spalvos arabiškais skaitmenimis (10–60) ir padalomis sekundėms žymėti. Ties 6 val. pozicija – žadintuvo ciferblatas su pažymėtais juodos spalvos arabiškais valandų skaitmenimis (1–12) ir minutinėmis (kas 5 minutės) padalomis.
    Mechanizmo rėmas – balto metalo. Korpuso apačioje pritvirtintas cilindrinis muzikinis įtaisas.

  • Pastatomas laikrodis su besisukančiu kauliniu ciferblatu

    Pastatomas laikrodis su besisukančiu kauliniu ciferblatu, XX a. pr.

    Laikrodis stalinis su besisukančiu kauliniu ciferblatu. Korpusas medinis, puoštas keturiomis tekintomis, geltonai dažytomis kolonomis, kurių viršus uždengtas mediniu pagrindu, puoštu bronzine plakete. Ant postamento, ovalo formos stikliniame inde, įmontuotas ciferblatas su atsiverčiančiais lapeliais ant kurių  surašytos (1–12) valandos ir (1–60) minutės.
    Šį laikrodį pagamino Vokietijos firma „Lenzkirch”.

  • Laikrodis kišeninis su sekundometru

    Laikrodis kišeninis su sekundometru, XIX a. pab.

    Laikrodis, kišeninis su sekundometru. Užvedamas galvute su įtaisu rodyklių persukimui.
    Ciferblatas – baltos spalvos su užrašu „Alfred Sandoz”. Valandos žymimos romėniškais (I–XII) skaitmenimis, minutės – brūkšneliais ir arabiškais skaitmenimis (5–60). Ties 12 val. pozicija sekundometro ciferblatas su sekundžių skaitmenimis (0–28) ir taškeliais tarp jų. Ciferblatą dengia stiklinis dangtelis.
    Mechanizmą dengia metalinis dangtelis, kuriame įmušta „46508“.

  • Laikrodis–chronometras„Barrand”

    Laikrodis–chronometras„Barrand”, XIX a. II p.

    Laikrodis–chronometras, jūrinis, pagamintas Anglijoje XIX a. II p. laikrodininko William White dirbtuvėje.
    Chronometrais vadinami labai tikslūs kilnojami laikrodžiai. Tokių tikslių laiko matavimo prietaisų poreikis išaugo XVI a. pradėjus smarkiai vystytis jūreivystei.

  • Pirminis elektromechaninis laikrodis ir ciferblatas

    Pirminis elektromechaninis laikrodis ir ciferblatas, XX a. 7 deš.

    Elektromechaninis laikrodis mediniame korpuse su papildomu išoriniu ciferblatu. Priekinės korpuso durelės įstiklintos, viršuje stiklas ovalo formos ir prie jo pritvirtintas ciferblatas su valandų (1–12) skaitmenimis. Prie korpuso nugarinės sienelės pritvirtintas atskiras minutinis mechanizmas su ciferblatu.
    Papildomas išorinis ciferblatas baltos spalvos su valandų (1–12) skaitmenimis ir minutėmis pažymėtomis brūkšneliais ir taškeliais.
    Elektromechaniniai laikrodžiai periodiškai sujungdami elektros grandinės kontaktus, elektros energiją eikvoja svirčiai, kuri suteikia impulsą švytuoklei pakelti arba mechanizmo varikliui prisukti.

    XIX a. atsiradęs mokslas apie elektrą buvo pradėtas taikyti ir laikrodinkystėje. Daugelis to meto mokslinių ir buitinių išradimų palengvino žmonių gyvenimą. Vienas iš tokių buvo 1800 m. italų profesoriaus Aleksandro Volto sukurta pirmoji pasaulyje baterija, kuri gamino nuolatinę elektros srovę. Šis išradimas buvo pritaikytas visose gyvenimo srityse, taip pat ir laikrodžių gamyboje. Elektrinių laikrodžių konstrukcijos skiriasi priklausomai nuo to, kiek funkcijų atliekama naudojant elektrą, kiek mechaniškai. Šių laikrodžių švytuoklės, balansai, kamertonai, periodiškai sujungdami elektros grandinės kontaktą, naudoja šaltinio energiją

    svyravimams palaikyti ir rodyklėms sukti. 1849 m. elektromechaninį laikrodį sukonstravo Čarlzas Šeferdas.

    Pirmąjį elektromagnetinį laikrodį 1889 m. sukūrė Karlas Augustas Šteinheilis ir Čarlzas Vetstounas. Prancūzijoje 1919  m. buvo sukonstruotas pirmasis elektroninis laikrodis. Jo 

    autoriai – Feliksas Blo chas ir Georgas Abrahamas. Salėje taip pat rodomas mechanizmas, kuris pristato elektromechaninio laikrodžio veikimo principą. Laikrodžio mechanizmas, periodiškai sujungiamas į elektros grandinės kontaktą, naudoja šaltinio energiją švytuoklės svyravimams palaikyti ir rodyklėms sukti. Tokie elektromechaniniai laikrodžiai buvo

    panaudoti XIX a. pab. – XX a., kai kūrė vieno laiko sistemą. 

    Toliau buvo sukurti elektromagnetiniai, elektroniniai, kvarciniai, kvantiniai laikrodžiai ir Vieningo laiko sistema.

  • Kvarcinis laikrodukas tušiniame parkeryje

    Kvarcinis laikrodukas tušiniame parkeryje, XX a. vid.

    Kvarcinis laikrodukas įmontuotas pilkos spalvos tušinio parkerio korpuso gale.
    1921 m. amerikiečių mokslininkas Valteris Geitonas Kedis sukūrė kvarcinį generatorių. Po aštuonerių metų Vorenas Marisonas pritaikė jį laikrodžiui. Šie prietaisai matuoja laiką kvarco kristalo virpesiais.  Nuo XX a. vidurio, apie 1960 m. masiškai pradėti gaminti įvairiausios formos stacionarūs bei rankiniai kvarciniai laikrodžiai.

  • Stalinis laikrodis „Citizen”

    Stalinis laikrodis „Citizen”, XX a. pab.

    Laikrodis stalinis, plastmasiniame, juodos spalvos korpuse. Ciferblatas baltos spalvos su (1–12) skaitmenimis.
    Elektroninių laikrodžių veikimo principas – jie naudoja šaltinio elektros energiją (elemento) svyravimams palaikyti ir rodyklėms sukti.

  • Stalinis laikrodis „Theodor Tarasovig“

    Stalinis laikrodis „Theodor Tarasovig“, XVII a.

    Theodor Tarasovig

    Laikrodis stalinis, horizontalus, bronzinis, šešiakampėje dėžutėje su trimis liūto letenos formos kojelėmis ir gongu. Laikrodžio mechanizmas matyti pro dėžutės šonuose esančius šešis netaisyklingo ovalo formos įstiklintus langelius. Viršutinėje dėžutės plokštumoje išgraviruotas Vilniaus vaizdelis sudaro ciferblato foną. Romėniški valandų skaitmenys (I–XII) ir pusvalandžius žyminčios žvaigždutės, išgraviruoti apskritoje žalvarinėje juostoje. Vienintelė valandinė rodyklė priekyje puošta ažūru su nedidele smaile, galas – pilnu apskritimu. Gongas pritvirtintas apačioje prie mechanizmą uždengiančios plokštelės.

    Mechanizmą dengianti plokštelė papuošta kiauraraščiu gėlių ornamentu. Įrašas ant mechanizmą dengiančios plokštelės: „Theodor Tarasovig Wilna“ ir skaičiai „12345“.

    Renesansinis stalinis laikrodis. Meistras THEODOR TARASOVIG.

    Visais laikais laikrodžio mechanizmas buvo talpinamas į korpusus, kurių forma priklausydavo nuo tuo metu vyravusio meno stiliaus, todėl pagal laikrodžio apdailą galima sužinoti, kokiame amžiuje jis pagamintas. Renesanso laikotarpiu, pradėjus klestėti ekonomikai, mokslui, kultūrai, keitėsi ir laikrodžių korpusų konstrukcija bei apdaila. Šiuo laikotarpiu Europoje galutinai susiformavo laikrodininko profesija. Išradus eigos spyruoklę, mechaninio laikrodžio variklį, buvo galima laikrodį sumažinti iki norimo dydžio bei formos. Apdailai buvo naudojami spalvoti metalai, krištolas, oda, lakas. Ciferblatai būdavo gaminami iš metalo. Juose graviruojami romėniški klasikinio šrifto, kiek vėliau arabiški valandų skaičiai. Įdomu tai, kad renesanso stiliaus laikrodžių ciferblate sukosi tik valandų rodyklė. XIV a. pabaigoje buvo gaminama vis daugiau patalpų vidui skirtų laikrodžių. Svarsčiui paslėpti buvo naudojamos spintelės. Šie laikrodžiai palaipsniui buvo vis mažinami. Taip atsirado įvairių formų mažų ant stalo pastatomų laikrodžių. Iš jų populiariausi buvo  šešiakampės dėžutės formos laikrodžiai.

  • Universalus laikrodininko įrankių komplektas

    Universalus laikrodininko įrankių komplektas, XIX a. II p.

    Universalus laikrodininko įrankių komplektas, medinėje dėžutėje, pagamintas Eslingene (Vokietija) įsikūriusioje firmoje. 'G.Boley". Komplektą sudaro specialus prietaisas laikrodžio detalėms tvirtinti ir 140 vnt. įvairaus diametro priekalų bei puansonų įvairių laikrodžio detalių tvirtinimui.

    XIV a. Europoje pradėjo kurtis pirmieji laikrodininkų cechai. Šios organizacijos paplito dar  viduramžiais. Artimų specialybių laisvieji amatininkai susivieny­davo tam, kad gintų nepriklausomybę nuo feodalų ir pirklių bei išsikovotų teisę dalyvauti miesto valdyme, rinkoje išlaikytų monopoliją, apsigintų nuo meistrų iš kitų miestų. Cechuose dirbo įvairių tautybių ir religinių įsitikinimų žmonės. Kiekvienas cechas turėdavo patvirtintą statutą. Cecho meistras, padedamas pameistrių, visą dirbinį darydavo nuo pradžios iki galo. Darbo pasidalijimo bei siauros specializacijos tuo metu nebuvo, todėl laikrodininkas turėdavo išmanyti ne tik mechaniką, bet ir išmokti šaltkalvio bei juvelyro amato. Pagal jį amatininkas, norintis gauti meistro vardą, privalėdavo 7 metus mokytis pas patyrusį meistrą.

    Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, gyveno ir dirbo daug garsių laikrodininkų. Pirmąsias žinias apie Lietuvoje pagamintus mechaninius laikrodžius istorikai randa išlikusiuose XVI a. dokumentuose. Lietuvoje dirbę laikrodininkai priklausė kalvių, katilių ir šaltkalvių cechui, įkurtam XVI amžiuje. Savarankiškas laikrodininkų cechas Vilniuje įsikūrė 1779 metais.  Atsiradus tokiam cechui, laikrodininkų gerokai padaugėjo. Vilniaus laikrodžių meistrų cechui XVIII a. pabaigoje priklausydavo 10 meistrų, 2–3 pameistriai, 1–4 mokiniai. Sprendžiant iš išlikusių cecho protokolų, meistrų, pameistrių, mokinių registracijos knygų, apie du trečdalius laikrodžių meistrų, dirbusių Vilniuje, buvo žydai, kiti – lenkai, lietuviai, vokiečiai, belgai, danai. Beveik visi laikrodininkai, kurie atvykdavo į Lietuvą, jau turėdavo meistro vardą. Lietuvos laikrodininkai sekė garsiausių pasaulio meistrų pavyzdžiu, tačiau jie, gamindami ir apipavidalindami laikrodžius naudodavo ir lietuvių liaudies kūrybos elementus, taip laikrodžiams suteikdami savitumo ir išskirtinumo.

  • Laikrodis su konsole

    Laikrodis su konsole, XIX a. pab.

    Laikrodis sieninis, statomas ant konsolės, bulio stiliaus, su bronzos inkrustacijomis vėžlenoje, kuria padengtas medinis korpusas.  Postamentas su keturiomis bronzinėmis kojelėmis. Jį puošia arklių figūros, į kurias remiasi laikrodžio korpusas, apačioje puoštas spiraliniais akanto lapų užraitais su stilizuotais ožių galvų bareljefais. Įgaubtų laikrodžio korpuso šoninių sienelių briaunos pagražintos bareljefais–kariatidėmis. Įstiklintų laužytos arkos formos priekinių durelių apačią puošia bronzinė dviem žirgais skriejančio Fajetonos figūra.
    Ciferblatas apskritas, bronzinis. Romėniški valandų skaitmenys (I–XII) įrašyti mėlyna emale baltos emalės plokštelėse, įstatytose į ciferblato išpiovas. Arabiški minučių skaičiai (5-60) ir įžymos brūkšneliais išgraviruoti bronzoje. Ciferblato centre, ties 6 valandos pozicija, ovaliame įdubime tarp gausių pagražinimų – profiliu pasuktos vyro galvos bareljefas su fakelais iš šonų. Ties 12 valandos pozicija – baldakimas.
    Korpuso apačioje – uždėtinis rokailio, festonų ir palmečių ornamentas. Korpuso viršutinėje dalyje, papuoštoje rokailiu, palmetėmis, gėlių girliandomis ir dekoratyvine tvorele – karo deivė su stručio plunksnų šalmu ir skydu rankoje.
    Laikrodis mechanizmo neturi. Korpusas restauruotas 2004 m. LDM P.Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre restauratoriaus Alfonso Gudzevičiaus.

    XVII a. antroje pusėje laikrodžių korpusai buvo pradėti gaminti iš medienos, žalvario ir vėžlio kiauto. Dar X a. italų meistras Mary de Mediči (Marie de Medici) Prancūzijoje ėmė populiarinti vėžlio kiauto ir žalvario inkrustacijos techniką. Ją ištobulino Andrė Šarlis Bulis. Jis buvo įtakingas baldų ir laikrodžių korpusų konstruktorius, gavęs Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV baldžiaus ir skulptoriaus titulą. A. Š. Bulis baldus, laikrodžius, sietynus ir kitus dirbinius gamino Luvro rūmams, Versalio pilies interjerui.

    Ištobulinta vėžlio kiauto ir žalvario inkrustacijos technika yra pavadinta Andre Šarlio Bulio vardu. Jis buvo geriausias šios technikos žinovas. Ši technika atliekama išpjovus vienodą ornamentą ant žalvario ir vėžlio kiauto plokštelių. Išpjauti ornamentai atskiriami ir į vėžlio kiauto ornamento likusią tuščią vietą įdedamas žalvarinis ornamentas.

    A.Š. Bulio apdailos technika idealiai išreiškė baroko laikotarpiu madoje vyravusį sodrių spalvų puošnumą ir prabangą.

  • Laikrodis kišeninis su grandinėle puošta perlamutrine ranka

    Laikrodis kišeninis su grandinėle puošta perlamutrine ranka

    Laikrodis, kišeninis, balto ir geltono metalo korpuse su ąsele ir prie jos prisegta grandinėle. Ciferblatas – baltos emalės su romėniškais valandų skaitmenimis (I–XII) ir minučių padalomis uždengtas stiklu. Ties 12 valandos pozicija užrašas „TOBIAS LONDON” ir skaičiai „39922”. Ties 6 valandos pozicija sekundinis ciferblatas. Valandinė ir minutinė rodyklės – ažūrinės, sekundinė – lygi, tiesi. Ciferblatą uždaro vienas dangtelis, kurio išorinė pusė puošta spalvotos emalės paveikslėliu, kuriame nutapyta moteris visu ūgiu. Paveikslėlis įrėmintas pertvarinio emalio technika atliktais augaliniais ornamntais ir graviravimu.
    Mechanizmo dauguma detalių graviruotos augaliniu ornamentu. Jį uždaro du dangteliai. Išorinio dangtelio viršutinė pusė puošta taip pat kaip ir ciferblato tik vietoje moters figūros nutapytas natiurmortas su gėlėmis.
    Grandinėlė – sidabrinė, papuošta perlamtrine ranka laikančia pistoletą, kurio vamzdis yra laikrodžio mechanizmo prisukimo raktelis.

  • Rodomi įrašai nuo 13 iki 24
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.