• Laiko matavimo ir laikrodžių istorija

      Laiko matavimo ir laikrodžių istorija

      Į klausimą, kas yra laikas, žmogus siekė atsakyti įvairiais amžiais. Pažinti laiką, išmokti jį skaičiuoti ir valdyti nuo seno bandė visos išsivysčiusios civilizacijos.
      Tačiau skaičiuoti laiką ne taip jau ir paprasta, kaip gali pasirodyti. Pasaulio tautos jį suprato skirtingai, o vieninga laiko skaičiavimo sistema atsirado tik XIX amžiuje. Laikrodžių muziejus šioje virtualioje parodoje kviečia susipažinti su laiko matavimo prietaisų istorija, laikrodžių formų ir dizaino kitimu įvairiais laikotarpiais.

      Laikrodžių muziejaus veiklos pradžia laikomi 1978-ieji metai, kai Klaipėdos paveikslų galerijoje buvo atidaryta pirmoji senovinių laikrodžių paroda. Joje buvo rodomi miesto kolekcininkų Vytauto Jakelaičio, Dionyzo Varkalio, Stasio Gadeikio, Liudo Mažūno eksponatai. Paroda susilaukė didelio klaipėdiečių ir miesto svečių susidomėjimo, todėl 1979 metais buvo įsteigtas Lietuvos dailės muziejaus Laikrodžių skyrius, po penkerių metų reorganizuotas į Laikrodžių muziejų.

Parodos objektai

   
  • Laikrodis židinio

    Laikrodis židinio, XIX a. I p.

    Laikrodis, židininis, bronzinis, keturiomis rokailio kojelėmis, papuoštas akanto lapais, kriauklėmis, gėlėmis, joniku, kaspinais. Jo viršuje – trys amūrų figūrėlės su balandžiais.
    Ciferblatas bronzinis, apskritas. Juodos spalvos, romėniški valandų skaitmenys (I–XII) įrašyti baltos emalės plokštelėse, įstatytose į išpiovas. Ciferblato viduryje – augalinis ornamentas.
    Ant mechanizmo įrašas „Medailles d or Pons (?)  1827; 24.
    Mechanizmas sugedęs, trūksta vienos rodyklės, užpakalinio dangtelio, dengiančio mechanizmą, vienam amūrui rankos.

    Baroko laikotarpyje laikrodžių gamybos centrais tapo Anglija ir Prancūzija. Anglijoje tuo laikotarpiu daugiausiai buvo gaminami spintiniai ir ant konsolės pastatomi laikrodžiai (jie   dominavo visą šimtmetį – iki pat XVIII a.). Prancūzijos gaminti laikrodžiai išsiskyrė savo puošnumu ir prabanga.

  • Pastatomas laikrodis

    Pastatomas laikrodis, XIX a. II p.

    Laikrodis, židininis, paauksuotos bronzos, ampyro stiliaus. Ant stačiakampio keturiomis žvėries letenos formos kojelėmis postamento – dviratis vežimas su jame sėdinčia Diana ir amūru, kuris viena koja remiasi į vežimo priekį, papuoštą liūto kauke. Postamentą puošia keletas uždėtinių bronzinių pagražinimų (gėlių ir peteliškių). Laikrodžio mechanizmas įmontuotas į vežimo ratą.
    Ciferblato viduryje – stilizuoti stipinai. Romėniški valandų skaitmenys (I–XII) įrašyti balta emale padengtoje juostoje. Jos pakraščiais brūkšneliais sužymėtos minučių įžymos. Įrašas ciferblate: „Le Roy H. du roi palais royal a Paris”, ant mechanizmo: „ L 724; 876 CT”.

    Klasicizmas (lot. classicus – geriausias, pavyzdinis) – meno stilius pradėjęs formuotis XVII a., o XVIII– XIX a. I pusėje paplitęs visoje Europoje. Italijos, Ispanijos, Belgijos, Skandinavijos šalių, JAV meninės kultūros pagrindu susikūrė saviti klasikinio stiliaus variantai. Klasicizmo stilius populiarus buvo nuo 1760 iki 1830 metų. Po puošnaus, monumentalaus baroko, rokoko, mene buvo siekiama paprastumo aiškumo ir natūralumo. Klasicizmo stiliaus formavimuisi įtakos turėjo Renesanso tradicijos, senovės Graikijos ir Romos imperijos menas. Simetrija tapo klasicizmo laikotarpio taikomojo meno šakų formų pagrindu. Paplito saikingai dekoruotos, simetrinės kompozicijos, kurios atkartodavo romėnų meno formas. Laikrodžio korpuso puošybai buvo naudojamos Romos ir Egipto mitologinės būtybės, antikos dievai ir netgi kai kurie egiptiečių dekoro elementai. Tuo laikotarpiu paplito staliniai laikrodžiai, kurių apdailai buvo skiriama daugiau dėmesio negu pačiam laikrodžio mechanizmui. Vienas mėgstamiausių XVIII a. pab.–XIX a. pr. laikrodžio apdailos tipų buvo klasikinis vežimas su deive Diana, amūru ar Apolonu. Laikrodžių korpusai būdavo užsakomi pas žymius menininkus, baldžius. Žymiausi to meto prancūzų iš bronzos kūrę skulptoriai buvo Pjeras Pilypas Tomiras, Antuanas Andrė Ravrijas, Lui Stanislavas Lenuaras Ravrijas (A. A. Ravrijo sūnėnas), Vokietijoje garsėjo baldžius Davidas Rentgenas (jis gamino ir muzikines dėžutes laikrodžiams).

  • Židinio laikrodis

    Židinio laikrodis, XIX a. pr.

    Laikrodis, židinio, korpusas marmurinis puoštas masyvia bronzine romėnų karvedžio figūra. Stačiakampę marmurinę postamento apačią puošia keturios bronzinės liūto letenos formos kojelės su akanto lapais ir dekoratyvinė bronzinė juosta, apjuosianti visą korpusą. Laikrodžio mechanizmas įmontuotas tokio pat marmuro keturkampiame korpuse ant postamento, ant kurio ir sėdi karvedys, šalia, prie kojų, guli šalmas. Kitoje figūros pusėje į korpusą atremtas bronzinis keturkampis bareljefas su nupjautu kampu ir paguldyta marmurinė briaunuota kolonos dalis.
    Valandų skaitmenys romėniški (I–XII), lieti iš bronzos ir pritvirtinti prie laikrodžio korpuso.

    Klasicizmo laikotarpiu nedideli laikrodžių mechanizmai buvo talpinami į įvairių formų ir paskirties korpusus, statomus ant grindų, konsolės ar židinio, pakabinamus ant sienos, nešiojamus. Židinio laikrodžiai buvo pradėti gaminti XVIII a. viduryje Prancūzijoje. Ant židinių pastatomų laikrodžių korpusai buvo sudaryti iš pagrindo ir viršutinės dekoratyvinės dalies. Ant taisyklingo simetriško stačiakampio, paauksuoto žalvario ar marmurinio pagrindo, būdavo talpinamos architektūrinės arba alegorinės skulptūrinės klasicistinės kompozicijos. Jas puošdavo girliandos, laurų bei ąžuolų vainikai, geometriniai ornamentai. Šio laikotarpio laikrodžiams būdingas paprastumas, simetrija, švelnūs spalvų deriniai. Būtent tuo laikotarpiu

    laikrodžių ir ciferblatų apdailai pradėta skirti daug dėmesio ir laikrodžiai tapo svarbia interjero puošybos dalimi.

    Ilgainiui šias formas pakeitė ampyriniai atributai.

  • Židinio laikrodis

    Židinio laikrodis, XIX a.

    Laikrodis, židininis, bronzinis. Gausiai puoštas baroko ir ampyro stilių pagražinimais. Bronzinis pailgas laikrodžio postamentas penkiomis kojelėmis, jo priekyje – du ovalūs spalvota emale ant porceliano nutapyti paveikslėliai vaizduojantys meno atributikos simbolius, banguojantys ornamentai, rokailis, palmetės, rozetės, akanto ir lauro lapai. Dešinėje pusėje stovinčios moters figūra su meno atributikos simboliais, kairėje – cilindrinis laikrodžio korpusas su gausiais papuošimais ir viršutinėje dalyje uždėta vaza.
    Ciferblate – juodi valandų skaitmenys (I–XII) įrašyti baltoje emalėje, jo viduryje – spalvota emale nutapytas rožių vainikas. Visa laikrodžio apdaila atlikta firmoje „Conrad Felsing”.

    Firma „Conrad Felsing“ buvo žinoma visame pasaulyje. Ją įkūrė Johanas Conradas Felsingas, kurio šeima jau nuo 1733 m. gamino laikrodžius. XIX a. antroje pusėje „Conrad Felsing“ firmos savininkas tapo jo sūnus Albertas Felsingas, gimęs 1827 m. lapkričio 10 d. Berlyne (mirė 1901 m. tame pačiame mieste). Albertas Felsingas buvo ir rūmų laikrodininkas, karaliaus Vilhelmo bažnyčioje Berlyne tvarkęs didelį aštuonioms dienoms užtraukiamą bokšto laikrodį. Šis laikrodininkas buvo apdovanotas IV klasės karūnos ordinu.

  • Sieninis laikrodis

    Sieninis laikrodis, XIX a. pab.

    Laikrodis, sieninis su gegute. Korpusas medinis, namelio formos su langeliu gegutei, švytuokle ir dviem konkorežio formos geležiniais, rudai dažytais svarsčiais. Jis gausiai puoštas drožinėtais iš medžio medžioklės trofėjais.
    Ciferblatas medinis, dažytas juoda spalva su baltos spalvos (1–12) valandų skaitmenimis. Rodyklės dažytos baltai, ažūrinės.

    Pirmieji laikrodžius, skirtus namams, ėmė gaminti Vokietijos meistrai. Sieniniai laikrodžiai su gegutėmis pradėti gaminti seniai, tačiau iki šių dienų jie vis dar plačiai žinomi. Šis laikrodis XVIII a. pradžioje buvo sugalvotas vokiečių laikrodininko Franco Ketererio iš Švarcvaldo. Iš pradžių jis ruošėsi laikrodyje įkurdinti gaidį, tačiau imituoti jo balsą buvo gana sudėtinga, todėl teko pasirinkti visiškai paprastą dviejų tonų kukavimą. Gegutė iššoka iš savo inkilėlio kaskart mušant laikrodžiui valandas. Vėliau šio paukštelio laikrodyje mada paplito Šveicarijoje. Gegutė buvo apgyvendinta mediniame rankomis išdrožtame namelyje. Kartais namelį pakeisdavo ir sudėtingesni siluetai. 

  • Saulės laikrodis

    Saulės laikrodis, XX a. 9 deš. II p.

    Horizontalus saulės laikrodis. Ant granitinio postamento pagrindo pritvirtintos keturios vėžlio galvos simbolizuojančios gyvenimą nuo jaunystės iki brandos. Autorius– skulptorius P. Mazuras.

  • Rodomi įrašai nuo 25 iki 30
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.