„Dieviškasis akmuo“ Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose
Porcelianas, išrastas senovės Kinijoje IX – XI a., ilgą laiką buvo vadinamas „dieviškuoju akmeniu“, o jo gamybos receptūra – kruopščiai saugoma. Už išdavystę laukė vienintelė bausmė – mirtis. Istorija nutyli, kiek kartų porceliano meistrai buvo nesėkmingai bandomi papirkti. Kadangi vėliau porcelianas buvo pradėtas gaminti Korėjoje ir Japonijoje, galima įtarti kad kažkas išdavė paslaptį arba pabėgo nuo griežtų prižiūrėtojų.
Pirmasis atvežęs porcelianą į Europą greičiausiai buvo italų keliautojas Marko Polo (Marco Polo). Žinoma, kad 1295 m. jis atvežė mažą baltą vazelę, kuri dabar saugoma Šv. Morkaus Katedros lobyne Venecijoje. Marko Polo yra ir porceliano krikštatėvis, sugalvojęs jį taip pavadinti pagal itališką žodį „porcella“- kriauklė. Tuo metu Europoje indai buvo rudos, juodos ar pilkos spalvos, taigi skaidrūs, balti, ryškiai mėlynai išmarginti porceliano gaminiai sužavėjo visus. Šie gaminiai buvo perkami pasakiškomis kainomis: Saksonijos kurfiurstas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas Stiprusis iškeitė du dragūnų pulkus (tiesa, be arklių ir ginkluotės) į kelias kinų vazas. Kartais už gaminį sumokėdavo tiek aukso, kiek jis sverdavo. Porceliano šukeles auksakaliai aplenkdavo aukso rėmeliais, jungdavo grandinėlėmis ir tokiais „karoliais“ puošdavo damas.
Nesigėdyta įsigyti ir iš piratų, apiplėšiančių porcelianą gabenančius laivus. Pvz., 1604 m. apiplėšto laivo „Katerina“ (Catherina) gėrybės (apie 100 000 vnt. porceliano gaminių) buvo parduotos Olandijoje, o tarp pirkėjų buvo pats Prancūzijos karalius Henrikas IV (Henry IV) ar Anglijos karalius Džeimsas I (James I)...
Porcelianas plačiai naudojamas ne tik dėl savo grožio, bet ir dėl stiprumo, atsparumo smūgiams, karščiui, agresyvioms cheminėms medžiagoms, net trinčiai. Tokiu porcelianas tampa aukštoje temperatūroje įvykstant medžiagų struktūriniams pokyčiams. Pagal masės sudėtį ir degimo temperatūrą porcelianas gali būti minkštasis, degamas +1350-1450 °C temperatūroje, ir kietasis, kuris degamas du kartus: prieš glazūravimą 1000º C temperatūroje, ir su glazūra 1350 – 1450º C temperatūroje.
Pirmieji porceliano meistrai Europoje buvo italai – Florencijoje 1575 m. buvo gaminamas vadinamas “Mediči porcelianas“ (Toskanos didysis kunigaikštis Frančesko de Mediči (Francesco de Medici) šiais gaminiais pats rūpinosi). Kitose šalyse, taip pat buvo bandymų pagaminti šią elegantišką medžiagą, tačiau iki 1708 m. nepavyko sukurti kietojo porceliano. Tik tuomet autoritetinga komisija pripažino, kad Saksonijos chemiko-alchemiko J. F. Betgerio (Johann Friedrich Böttger, 1682–1719) sukurti dirbiniai nenusileidžia kinų išradimui. Bijant, kad neišduotų gamybos paslapties, išradėjas visą likusį gyvenimą buvo saugomas, o galiausiai netgi uždarytas kalėjiman, kur ir mirė.
Lietuvos dailės muziejaus porceliano rinkinyje saugoma keletas ypač vertingų šio ankstyvojo europinio porceliano pavyzdžių, pagamintų iš raudonosios, dar vadinamos Betgerio, akmens masės. Tai XVIII a. pradžioje Meiseno manufaktūroje sukurti dirbiniai. Nemažą rinkinio dalį sudaro žymiausių Vakarų Europos manufaktūrų (Meiseno, Vienos, Berlyno, Sevro), taip pat nedidelių Vokietijos, Bohemijos, Prancūzijos, Anglijos gamyklų dirbiniai: vazos, žvakidės, statulėlės, lėkštės, servizai. Vertinga istorinio rinkinio dalis – Baranivkos, Korecio bei privačių Rusijos fabrikėlių gaminiai.
Iš viso muziejaus porceliano rinkinyje sukaupta per 1 600 eksponatų.
Kviečiame pasidairyti po „dieviškojo akmens“ virtualią parodą.
