Šiaudų sodai

Senajame Lietuvos sodžiuje XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje gyvavo gražus paprotys – gyvenamąjį būstą per šventes (Kalėdas, Velykas) puošti šiaudų dirbiniais. Virš stalo kabindavo iš šiaudų narstytus sodus, paukščius, ant sienų – žvaigždes. Aukštaitijoje gyvavo paprotys virš stalo per vestuves pakabinti sodą. Jų būta įvairių formų: rombo, kūgio, statinaitės, rutulio. Juos darydavo iš ant siūlo suvertų šiaudų. Tokia kūryba užsiimdavo nagingi šeimos nariai, dažniausiai moterys. Įvairiose Lietuvos vietose sodai buvo skirtingai vadinami – liktoriumi, žarandėliu, keseliuku. Išlikusių senojo meno pavyzdžių beveik nėra, nes trapūs šiaudų dirbiniai yra trumpaamžiai. Ilgainiui, keičiantis gyvenimo būdui, viena gražiausių puošmenų mūsų tradicinėje kultūroje tapo primiršta.
Didesnio susidomėjimo sodai ir šiaudų dirbiniai sulaukė XX amžiaus 9 dešimtmetyje, pradėjus organizuoti sodų rišimo seminarus, edukacinius užsiėmimus, parodėles.
Lietuvos dailės muziejaus liaudies meno rinkinyje saugoma vienuolika šiaudinių sodų. Juos yra sukūrę tautodailininkės iš įvairių Lietuvos vietų: Filomena Degis, kilusi iš Adutiškio, šiaulietė Bronė Gricienė, Merkinės gyventoja Laima Saviščevičienė, vilnietės Zofija Valiukevičienė ir Darija Daniliauskaitė, Marija Liugienė, zarasiškė Aldona Karpavičienė. Kiekvienos tautodailininkės rištas sodas skiriasi ne tik forma, bet ir puošyba. Vienuose supasi paukščiai, kiti paįvairinti gausybe „liktorėlių“, žvaigždučių.
Šiais laikais kuriami sodai jau nebeturi ankstesnės savo apeiginės paprotinės paskirties, tačiau susidomėjimas šiaudų dirbiniais Lietuvoje paskutiniais metais didėja ir tai teikia vilčių, kad ši liaudies meno kūrimo sritis nebus užmiršta.