Saulės motyvai lietuvių audiniuose

Saulė žmogų lydėdavo nuo ryto iki vakaro, per visus metus, per visą gyvenimą, nušviesdama kelią, padėdama dirbti laukų darbus... Saulė žmogui buvo ir motulė, ir globėja, ir užtarėja. Todėl nenuostabu, kad saulės motyvai įvairiais pavidalais dominuoja lietuvių liaudies tautosakoje ir dirbinių puošyboje. Tačiau ornamentas turi ne tik puošybinę prasmę. Kaip 1930 m. rašė Paulius Galaunė, ornamentas yra „tautos gilios praeities tikėjimo, tikybos atspindys, tautą apsupančio pasaulio atvaizdavimas, tautos pažiūrų pasisakymas į pasaulį [...]; jeigu šiandien kai kurių mūsų liaudies mene vartojamų ornamentinių elementų mistinė bei simbolinė reikšmė yra visiškai užmiršta ir žmogus juos vartoja, galbūt, nesąmoningai, tiktai norėdamas padaryti daiktą gražesnį, tai vis dėlto tuo ornamentu yra palaikomi gyvi gilios praeities ir dabarties ryšiai.“
Regionų metams skirtoje parodoje pateikiami gražiausi Lietuvos dailės muziejaus liaudies tekstilės pavyzdžiai, per užšifruotus juose simbolius atskleidžiantys vieno žymiausių senosios lietuvių kultūros ir mitologijos tyrinėtojų Norberto Vėliaus teoriją apie tris baltų mitologijos atmainas ir jų arealus. Senąją, daug kur dar mitine gamtos ir visuomenės samprata pagrįstą baltų pasaulėžiūrą, profesorius analizavo vadovaudamasis ne dabar esančiu penkių etnografinių regionų skirstymu, bet padalinęs dabartinę Lietuvos teritoriją į tris dalis. Pasaulio struktūra baltų, kaip ir kitų tautų mitologijose buvo reiškiama pasaulio medžio įvaizdžiu. Kaip rašė N. Vėlius, „tariamasis pasaulio medis yra tris visatos sferas (požemį, žemę ir dangų) peraugęs medis, kurio šakose paprastai vaizduojami dangaus dievai, saulė, mėnulis ir paukščiai, prie šaknų – požemio dievai, žuvys ir gyvatės, o prie kamieno – žemės dievai, gyvuliai“. Ir jei tą tariamą pasaulio medį paguldytumėme ant Lietuvos, tai prie jūros būtų jo šaknys, Žemaitijoje, Vakarų Aukštaitijoje ir Suvalkijoje – kamienas, o šakota viršūnė dengtų Rytų Aukštaitiją ir Dzūkiją. Archajiškiausius šių regionų skirtumus randame tautosakoje, architektūroje, antkapinių paminklų ornamentikoje, įvairių dirbinių puošyboje ir daugelyje kitų sričių. Saulės motyvai vyrauja kaip tik rytų arealo tautosakoje, kryžiuose, audiniuose, medžio dirbinių puošyboje.
Dangaus šviesuliai daiktų ornamentikoje buvo vaizduojami įvairiais ženklais ir simboliais. Vienuose, kaip antai, įvairiuose medžio dirbiniuose – verpstėse, prieverpstėse, rankšluostinėse jie yra lengviau įžiūrimi, aiškiau, tiesmukiau išreikšti, kituose juos galime nuspėti. Lietuvių etnologijoje ratą, apskritimą su kryžiumi ar segmentine žvaigžde priimta laikyti ne tik soliariniu, bet apskritai pasaulio simboliu. Simbolių tyrinėtojai sutaria, kad apskritimai ar ratai su įbrėžtais kryžiais bei žvaigždėmis, anot J. Vaiškūno, „bendriausia prasme simbolizuoja kosmosą su išryškinta jo horizontalia struktūra – pasaulio šalimis ir sakraliniu centru, aplink kurį visa kas gyva juda ratu – tiek erdvės, tiek laiko atžvilgiais“. Lietuvių, kaip ir daugelio kitų tautų, tautosakoje saulė dažnai siejama su žirgais ir ratais. Tarp kitų zoomorfinių dangaus šviesulių simbolių žirgas baltų pasaulėžiūroje galėjo būti vyraujantis soliarinis simbolis. Todėl nenuostabu, kad rinktinių juostų, kurios laikomos viena archajiškiausių tradicinio lietuvių liaudies meno apraiškų, ornamentikoje dažnai sutinkami žirgelių motyvai. Baltų – lietuvių ir latvių ornamentikai būdingi ir svastikos motyvai, nes ji laikoma saulės, Perkūno, ugnies, derlingumo, sėkmės, šviesos, gėrio ženklu. Kai kurių tyrinėtojų prie soliarinių simbolių priskiriami ir įvairūs rombų, kvadratų motyvai, kurie dar esti vaisingumo, pilnatvės, derlingumo simboliais, susijusiais su moters ir žemės semantika.
Dailėtyrininkai jau seniai yra atkreipę dėmesį ir į skirtingą spalvų pomėgį įvairiuose Lietuvos regionuose – rytų aukštaičiai ir dzūkai labiau mėgsta šviesias spalvas, žemaičiai – tamsesnes. O baltai spalvai seniau Lietuvoje priskirdavo net magišką galią apsaugoti nuo piktų akių. Raudona spalva nuo seno yra ir grožio sinonimas, reiškia ugnį, energiją, drąsą, galią ir pergalę, simbolizuoja narsą ir ryžtą, tai – viešpatavimo, dievų ir karalių spalva. Geltona ir oranžinė spalvos siejamos su saule, šiluma, laime, džiugesiu. Todėl su saulės simbolika galima sieti rytų areale mėgtus geltonų, oranžinių spalvų audinius ar baltųjų audinių puošyboje naudotus raudonus ornamentus.
Parodoje eksponuojami gražiausi Lietuvos dailės muziejuje saugomi audiniai, kurių spalvų dermėje ir raštuose, parodos rengėjų nuomone, galima įžvelgti saulės motyvų. Galbūt, šių audinių gimimą lėmė ne tik estetiniai sumetimai, bet ir gilesnės simbolinės prasmės. Ženklas arba raštas, perduodamas iš kartos į kartą, kartais gali pateikti daugiau informacijos, negu galima nusakyti žodžiais. Tad pabandykime perskaityti mums senolių perduodamą raštą ir atrasti simbolius iš naujo.

Dalia Bernotaitė-Beliauskienė