• Saulės motyvai lietuvių audiniuose

      Saulės motyvai lietuvių audiniuose

      Saulė žmogų lydėdavo nuo ryto iki vakaro, per visus metus, per visą gyvenimą, nušviesdama kelią, padėdama dirbti laukų darbus... Saulė žmogui buvo ir motulė, ir globėja, ir užtarėja. Todėl nenuostabu, kad saulės motyvai įvairiais pavidalais dominuoja lietuvių liaudies tautosakoje ir dirbinių puošyboje. Tačiau ornamentas turi ne tik puošybinę prasmę. Kaip 1930 m. rašė Paulius Galaunė, ornamentas yra „tautos gilios praeities tikėjimo, tikybos atspindys, tautą apsupančio pasaulio atvaizdavimas, tautos pažiūrų pasisakymas į pasaulį [...]; jeigu šiandien kai kurių mūsų liaudies mene vartojamų ornamentinių elementų mistinė bei simbolinė reikšmė yra visiškai užmiršta ir žmogus juos vartoja, galbūt, nesąmoningai, tiktai norėdamas padaryti daiktą gražesnį, tai vis dėlto tuo ornamentu yra palaikomi gyvi gilios praeities ir dabarties ryšiai.“
      Regionų metams skirtoje parodoje pateikiami gražiausi Lietuvos dailės muziejaus liaudies tekstilės pavyzdžiai, per užšifruotus juose simbolius atskleidžiantys vieno žymiausių senosios lietuvių kultūros ir mitologijos tyrinėtojų Norberto Vėliaus teoriją apie tris baltų mitologijos atmainas ir jų arealus. Senąją, daug kur dar mitine gamtos ir visuomenės samprata pagrįstą baltų pasaulėžiūrą, profesorius analizavo vadovaudamasis ne dabar esančiu penkių etnografinių regionų skirstymu, bet padalinęs dabartinę Lietuvos teritoriją į tris dalis. Pasaulio struktūra baltų, kaip ir kitų tautų mitologijose buvo reiškiama pasaulio medžio įvaizdžiu. Kaip rašė N. Vėlius, „tariamasis pasaulio medis yra tris visatos sferas (požemį, žemę ir dangų) peraugęs medis, kurio šakose paprastai vaizduojami dangaus dievai, saulė, mėnulis ir paukščiai, prie šaknų – požemio dievai, žuvys ir gyvatės, o prie kamieno – žemės dievai, gyvuliai“. Ir jei tą tariamą pasaulio medį paguldytumėme ant Lietuvos, tai prie jūros būtų jo šaknys, Žemaitijoje, Vakarų Aukštaitijoje ir Suvalkijoje – kamienas, o šakota viršūnė dengtų Rytų Aukštaitiją ir Dzūkiją. Archajiškiausius šių regionų skirtumus randame tautosakoje, architektūroje, antkapinių paminklų ornamentikoje, įvairių dirbinių puošyboje ir daugelyje kitų sričių. Saulės motyvai vyrauja kaip tik rytų arealo tautosakoje, kryžiuose, audiniuose, medžio dirbinių puošyboje.
      Dangaus šviesuliai daiktų ornamentikoje buvo vaizduojami įvairiais ženklais ir simboliais. Vienuose, kaip antai, įvairiuose medžio dirbiniuose – verpstėse, prieverpstėse, rankšluostinėse jie yra lengviau įžiūrimi, aiškiau, tiesmukiau išreikšti, kituose juos galime nuspėti. Lietuvių etnologijoje ratą, apskritimą su kryžiumi ar segmentine žvaigžde priimta laikyti ne tik soliariniu, bet apskritai pasaulio simboliu. Simbolių tyrinėtojai sutaria, kad apskritimai ar ratai su įbrėžtais kryžiais bei žvaigždėmis, anot J. Vaiškūno, „bendriausia prasme simbolizuoja kosmosą su išryškinta jo horizontalia struktūra – pasaulio šalimis ir sakraliniu centru, aplink kurį visa kas gyva juda ratu – tiek erdvės, tiek laiko atžvilgiais“. Lietuvių, kaip ir daugelio kitų tautų, tautosakoje saulė dažnai siejama su žirgais ir ratais. Tarp kitų zoomorfinių dangaus šviesulių simbolių žirgas baltų pasaulėžiūroje galėjo būti vyraujantis soliarinis simbolis. Todėl nenuostabu, kad rinktinių juostų, kurios laikomos viena archajiškiausių tradicinio lietuvių liaudies meno apraiškų, ornamentikoje dažnai sutinkami žirgelių motyvai. Baltų – lietuvių ir latvių ornamentikai būdingi ir svastikos motyvai, nes ji laikoma saulės, Perkūno, ugnies, derlingumo, sėkmės, šviesos, gėrio ženklu. Kai kurių tyrinėtojų prie soliarinių simbolių priskiriami ir įvairūs rombų, kvadratų motyvai, kurie dar esti vaisingumo, pilnatvės, derlingumo simboliais, susijusiais su moters ir žemės semantika.
      Dailėtyrininkai jau seniai yra atkreipę dėmesį ir į skirtingą spalvų pomėgį įvairiuose Lietuvos regionuose – rytų aukštaičiai ir dzūkai labiau mėgsta šviesias spalvas, žemaičiai – tamsesnes. O baltai spalvai seniau Lietuvoje priskirdavo net magišką galią apsaugoti nuo piktų akių. Raudona spalva nuo seno yra ir grožio sinonimas, reiškia ugnį, energiją, drąsą, galią ir pergalę, simbolizuoja narsą ir ryžtą, tai – viešpatavimo, dievų ir karalių spalva. Geltona ir oranžinė spalvos siejamos su saule, šiluma, laime, džiugesiu. Todėl su saulės simbolika galima sieti rytų areale mėgtus geltonų, oranžinių spalvų audinius ar baltųjų audinių puošyboje naudotus raudonus ornamentus.
      Parodoje eksponuojami gražiausi Lietuvos dailės muziejuje saugomi audiniai, kurių spalvų dermėje ir raštuose, parodos rengėjų nuomone, galima įžvelgti saulės motyvų. Galbūt, šių audinių gimimą lėmė ne tik estetiniai sumetimai, bet ir gilesnės simbolinės prasmės. Ženklas arba raštas, perduodamas iš kartos į kartą, kartais gali pateikti daugiau informacijos, negu galima nusakyti žodžiais. Tad pabandykime perskaityti mums senolių perduodamą raštą ir atrasti simbolius iš naujo.

      Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

Parodos objektai

   
  • Lovatiesė

    Lovatiesė, XX a. I p.

    Lovatiesė dvipalė, austa dimine technika. Juodame medvilninių ir lininių siūlų dugne – skersiniais ruoželiais derintų žalių, rožinių ir geltonų naminių vilnonių siūlų raštas: ritmiškai kartojasi langai ir aplink rombą grupuoti katpėdėlių motyvai. Lovatiesė siūta rankomis.

    Įgyta 1959 m. ekspedicijoje Strokinių k., Kirdeikių  ap., Švenčionėlių r.

     

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Lovatiesė

    Lovatiesė, XX a. vid.

    Virgilija Navickaitė

    Lovatiesė dvipalė, austa dimine ir kaišytine technikomis; metmenys juodi, medvilniniai, ataudai juodi, lininiai ir kelių spalvų vilnoniai. Dugnas juodas, lovatiesės viduryje rombelių raštas žalios spalvos, o aplink užausta 17 cm pločio tamsiai raudonų vingelių juosta. Viduryje geltonos, rožinės ir burokinės spalvos siūlais iškaišytos žvaigždutės – žiedeliai, komponuoti iš keturių rombelių – žiedlapių. Lovatiesė susiūta mašina, galai atsiūlėti rankomis.

     

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Lovatiesė

    Lovatiesė, XX a. vid.

    Aldona Zaleckaitė

    Lovatiesė dvipalė, metmenys medvilniniai, ataudai vilnoniai. Juodos spalvos dugne ritmiškai kartojasi oranžinės spalvos besijungiančiuose dvigubuose rombuose iškaišytos geltonos, šviesiai žalios, rožinės ir rudai raudonos aštuonkampės žvaigždutės ir kryželiai prie jų, o šoniniuose rombuose įaustos iš vazonų išaugančios gėlės su trimis žiedais ir lapais. Centrinė kompozicija įrėminta į 11,5 cm pločio geometrinio rašto pakraščius: aplink lovatiesę įausti tiesūs dryžiai, tarp jų – kryželių motyvai ir pačiame krašte – dantyta geltona juosta.

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Lovatiesė

    Lovatiesė, XX a. I p. – XX a. 6 deš.

    Ona Azerevičienė

    Lovatiesė dvipalė, austa keturnyčiais keturių dalių dimais, metmenys balti ir geltoni, medvilniniai, dugno ataudai balti ir geltoni, medvilniniai, rašto – raudoni ir tamsiai žali vilnoniai. Raštas geometrinis: baltos ir geltonos spalvos languotame dugne šacmatine tvarka išdėstytos tamsiai žalios ir raudonos katpėdėlės. Lovatiesės šonuose ir galuose užaustos 10–13 cm pločio vingelių juostos.

     

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Lovatiesė

    Lovatiesė, XX a. III ketv.

    M. Kluonienė

    Lovatiesė dvipalė, austa dimine technika, metmenys juodi medvilniniai, ataudai juodi medvilniniai ir oranžiniai vilnoniai. Raštas geometrinis: juodame dugne ritmiškai kartojasi oranžinės spalvos ratais apvestos katpėdėlės, tarpuose – rombelių motyvai. Šonuose užaustos 8 cm pločio vingelių juostos. Lovatiesė pasiūta mašina.

     

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Lovatiesė

    Lovatiesė, XX a.

    Nežinoma audėja

    Lovatiesė dvipalė, metmenys lininiai, ataudai lininiai ir fabrikinės vilnos – skaistgijų. Juodas drobiškai austas dugnas maždaug kas 18–19 cm vienodai metmenyse ir atauduose sulanguotas mėlynų ir baltų siaurų ruoželių grupėmis. Grupėje vienuolika 0,2–1,4 cm pločio ruoželių, grupių plotis 4–5 cm. Susidariusiuose languose rožinėmis, geltonomis, įvairių atspalvių žaliomis ir raudonomis skaistgijomis iškaišyti ratais apvestų saulučių motyvai. Lovatiesė pasiūta rankomis.

    Įsigyta Pelekonių k., Būdos ap., Prienų r.

     

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Lovatiesė

    Lovatiesė, ~1922 m.

    Antosė Rudzevičienė

    Lovatiesė („divonas“) dvipalė, austa iš medvilninių ir naminių vilnonių siūlų. Raštas geometrinis, stambus: juodame dugne burokinės, žalios, baltos, samaninės, mėlynos, geltonos ir raudonos spalvos siūlais iškaišyti iš langelių sudaryti rombai. Aštuoni rombai įtalpinti vienas į kitą, ir tokios kompozicijos išdėstytos visame lovatiesės plote. Lovatiesės pakraščiais įaustos burokinės spalvos krypės ir trikampiai.

     

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Lovatiesė

    Lovatiesė, XX a. pr. – XX a. III ketv.

    Nežinoma audėja

    Lovatiesė „paklodė“, dvipalė, lininė, austa keturnyčiais dimais. Raštas geometrinis: juodame dugne ritmiškai kartojasi langučiai ir ratais apvesti kryželiai. Šonuose užausti vingeliai.
    Lovatiesę galėjo austi ją muziejui pardavusi Elžbieta Kaziukonienė (g. 1915 m., gyv. Tiltų k., Lieponių ap., Trakų r.) arba jos sesuo, gyvenusi Giniūnų k.

     

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Lovatiesė

    Lovatiesė, ~1930 m.

    Teklė Ivonytė

    Lovatiesė „kapa“ dvipalė, metmenys juodi medvilniniai, ataudai juodi lininiai ir įvairiaspalvių vilnonių siūlų. Austa derinant dvi technikas – aštuonnytę diminę ir kaišytinę. Raštas geometrinis: ritmiškai kartojasi ratais apsuptos akėtėlės ir kryželiai; juodos ir žalios spalvos dugne akėtėlės ir kryželiai iškaišyti raudonais, rožiniais, vyšniniais, baltais ir mėlynais siūlais. Lovatiesė pasiūta mašina.
    Teklė Ivonytė (Bareišienė, g. 1910 m.) šią lovatiesę audė sau kraičiui.

     

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Lovatiesė

    Lovatiesė, ~1928 m.

    Veronika Daunienė

    Lovatiesė dvipalė diminė, austa iš juodų medvilninių, tamsiai rudų lininių ir įvairiaspalvių naminių vilnonių siūlų. Juodame dugne ritmiškai kartojasi skersinės raudonų ir geltonų stambių katpėdžių eilės bei mėlynai žalios, raudonos, geltonos ir pilkai violetinės spalvos langų eilės; išvirkščiojoje pusėje ataudų siūlai retais tarpais perpinti metmenimis. Lovatiesė pasiūta rankomis.

     

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Lovatiesė

    Lovatiesė, XIX a. pab. – XX a. pr.

    Uršulė Cicėnaitė

    Lovatiesė „paklotė“ dvipalė kaišytinė, metmenys juodi medvilniniai, ataudai juodi lininiai ir naminių vilnonių siūlų. Juodame keturnytai ruoželiu austame medvilninių ir lininių siūlų dugne oranžinės, rožinės, žalios, raudonos, žaliai mėlynos ir geltonos spalvos vilnoniais siūlais iškaišytos keturlapės gėlės „kaišytrožės“ ir tarpuose tarp jų – maži kvadratėliai. Lovatiesė siūta mašina ir rankomis.

     

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Rankšluostis

    Rankšluostis, 1945 m.

    Valė Žigarienė

    Rankšluostis austas servetine technika, metmenys balti medvilniniai, ataudai šviesiai pilki lininiai. Raštas išilginis: ritmiškai kartojasi siauri ir platesni dryžiai, platesniuose įausti katpėdžių motyvai. Rankšluosčio šonuose užausti siauručiai ruoželiai. Prie galų prisiūti balti medvilniniai 11 cm pločio vąšeliu nerti nėriniai dantytu pakraščiu. Raštas sudarytas iš stilizuotų aštuonlapių gėlių žiedų – žvaigždučių, jų nėriniuose po keturias.

    Austas Vilkijos r., Seredžiaus ap., Vambalių k. (1959 m. administracinis suskirstymas)

     

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 2
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.