• Saulės motyvai lietuvių audiniuose

      Saulės motyvai lietuvių audiniuose

      Saulė žmogų lydėdavo nuo ryto iki vakaro, per visus metus, per visą gyvenimą, nušviesdama kelią, padėdama dirbti laukų darbus... Saulė žmogui buvo ir motulė, ir globėja, ir užtarėja. Todėl nenuostabu, kad saulės motyvai įvairiais pavidalais dominuoja lietuvių liaudies tautosakoje ir dirbinių puošyboje. Tačiau ornamentas turi ne tik puošybinę prasmę. Kaip 1930 m. rašė Paulius Galaunė, ornamentas yra „tautos gilios praeities tikėjimo, tikybos atspindys, tautą apsupančio pasaulio atvaizdavimas, tautos pažiūrų pasisakymas į pasaulį [...]; jeigu šiandien kai kurių mūsų liaudies mene vartojamų ornamentinių elementų mistinė bei simbolinė reikšmė yra visiškai užmiršta ir žmogus juos vartoja, galbūt, nesąmoningai, tiktai norėdamas padaryti daiktą gražesnį, tai vis dėlto tuo ornamentu yra palaikomi gyvi gilios praeities ir dabarties ryšiai.“
      Regionų metams skirtoje parodoje pateikiami gražiausi Lietuvos dailės muziejaus liaudies tekstilės pavyzdžiai, per užšifruotus juose simbolius atskleidžiantys vieno žymiausių senosios lietuvių kultūros ir mitologijos tyrinėtojų Norberto Vėliaus teoriją apie tris baltų mitologijos atmainas ir jų arealus. Senąją, daug kur dar mitine gamtos ir visuomenės samprata pagrįstą baltų pasaulėžiūrą, profesorius analizavo vadovaudamasis ne dabar esančiu penkių etnografinių regionų skirstymu, bet padalinęs dabartinę Lietuvos teritoriją į tris dalis. Pasaulio struktūra baltų, kaip ir kitų tautų mitologijose buvo reiškiama pasaulio medžio įvaizdžiu. Kaip rašė N. Vėlius, „tariamasis pasaulio medis yra tris visatos sferas (požemį, žemę ir dangų) peraugęs medis, kurio šakose paprastai vaizduojami dangaus dievai, saulė, mėnulis ir paukščiai, prie šaknų – požemio dievai, žuvys ir gyvatės, o prie kamieno – žemės dievai, gyvuliai“. Ir jei tą tariamą pasaulio medį paguldytumėme ant Lietuvos, tai prie jūros būtų jo šaknys, Žemaitijoje, Vakarų Aukštaitijoje ir Suvalkijoje – kamienas, o šakota viršūnė dengtų Rytų Aukštaitiją ir Dzūkiją. Archajiškiausius šių regionų skirtumus randame tautosakoje, architektūroje, antkapinių paminklų ornamentikoje, įvairių dirbinių puošyboje ir daugelyje kitų sričių. Saulės motyvai vyrauja kaip tik rytų arealo tautosakoje, kryžiuose, audiniuose, medžio dirbinių puošyboje.
      Dangaus šviesuliai daiktų ornamentikoje buvo vaizduojami įvairiais ženklais ir simboliais. Vienuose, kaip antai, įvairiuose medžio dirbiniuose – verpstėse, prieverpstėse, rankšluostinėse jie yra lengviau įžiūrimi, aiškiau, tiesmukiau išreikšti, kituose juos galime nuspėti. Lietuvių etnologijoje ratą, apskritimą su kryžiumi ar segmentine žvaigžde priimta laikyti ne tik soliariniu, bet apskritai pasaulio simboliu. Simbolių tyrinėtojai sutaria, kad apskritimai ar ratai su įbrėžtais kryžiais bei žvaigždėmis, anot J. Vaiškūno, „bendriausia prasme simbolizuoja kosmosą su išryškinta jo horizontalia struktūra – pasaulio šalimis ir sakraliniu centru, aplink kurį visa kas gyva juda ratu – tiek erdvės, tiek laiko atžvilgiais“. Lietuvių, kaip ir daugelio kitų tautų, tautosakoje saulė dažnai siejama su žirgais ir ratais. Tarp kitų zoomorfinių dangaus šviesulių simbolių žirgas baltų pasaulėžiūroje galėjo būti vyraujantis soliarinis simbolis. Todėl nenuostabu, kad rinktinių juostų, kurios laikomos viena archajiškiausių tradicinio lietuvių liaudies meno apraiškų, ornamentikoje dažnai sutinkami žirgelių motyvai. Baltų – lietuvių ir latvių ornamentikai būdingi ir svastikos motyvai, nes ji laikoma saulės, Perkūno, ugnies, derlingumo, sėkmės, šviesos, gėrio ženklu. Kai kurių tyrinėtojų prie soliarinių simbolių priskiriami ir įvairūs rombų, kvadratų motyvai, kurie dar esti vaisingumo, pilnatvės, derlingumo simboliais, susijusiais su moters ir žemės semantika.
      Dailėtyrininkai jau seniai yra atkreipę dėmesį ir į skirtingą spalvų pomėgį įvairiuose Lietuvos regionuose – rytų aukštaičiai ir dzūkai labiau mėgsta šviesias spalvas, žemaičiai – tamsesnes. O baltai spalvai seniau Lietuvoje priskirdavo net magišką galią apsaugoti nuo piktų akių. Raudona spalva nuo seno yra ir grožio sinonimas, reiškia ugnį, energiją, drąsą, galią ir pergalę, simbolizuoja narsą ir ryžtą, tai – viešpatavimo, dievų ir karalių spalva. Geltona ir oranžinė spalvos siejamos su saule, šiluma, laime, džiugesiu. Todėl su saulės simbolika galima sieti rytų areale mėgtus geltonų, oranžinių spalvų audinius ar baltųjų audinių puošyboje naudotus raudonus ornamentus.
      Parodoje eksponuojami gražiausi Lietuvos dailės muziejuje saugomi audiniai, kurių spalvų dermėje ir raštuose, parodos rengėjų nuomone, galima įžvelgti saulės motyvų. Galbūt, šių audinių gimimą lėmė ne tik estetiniai sumetimai, bet ir gilesnės simbolinės prasmės. Ženklas arba raštas, perduodamas iš kartos į kartą, kartais gali pateikti daugiau informacijos, negu galima nusakyti žodžiais. Tad pabandykime perskaityti mums senolių perduodamą raštą ir atrasti simbolius iš naujo.

      Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

Parodos objektai

   
  • Rankšluostis

    Rankšluostis, XIX a. vid. – XX a. I p.

    Nežinoma audėja

    Rankšluostis „abrūsas“ baltas, austas keturnyčiais keturių dalių dimais, tarmiškai – „lomstiniai“, metmenys medvilniniai, ataudai medvilniniai ir lininiai. Raštas smulkus, geometrinis: ritmiškai kartojasi į skersinius vingelius sukomponuoti katpėdėlių motyvai. Šonuose užaustos 2,5 cm pločio smulkių rašto elementų juostelės. Rankšluosčio galuose raudonais ir baltais medvilniniais siūlais katpėdėlių, vingelių ir dryželių raštu įausta po 30 cm pločio juostą. Viename gale virš „žičkų“ juostos raudonais medvilniniais siūlais kryžiuku išsiuvinėti inicialai OG. Raidžių aukštis 4 cm, abiejų plotis – 7 cm. Rankšluosčio galai atsiūlėti rankomis.
    Inicialų siuvinėjimo siūlai kitokio atspalvio, nei įaustų ruožų. Manoma, kad inicialai siuvinėti vėliau, nei rankšluostis austas, ir gali būti rankšluosčio buvusios savininkės Onos Gerikaitės (g. 1907 m.), gyvenusios Viekšniuose.

     

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Rankšluostis

    Rankšluostis, XIX a.

    Nežinoma audėja

    Rankšluostis baltas, aštuonnytis servetinis, austas ruoželiu, metmenys lininiai, ataudai medvilniniai. Raštas geometrinis: ritmiškai kartojasi įvairaus dydžio langeliai. 25 cm ilgio rankšluosčio galai išsiuvinėti baltais medvilniniais siūlais grandinėlės dygsniu. Rankšluosčio galuose iškarpyta po tris liežuvėlius banguotais kraštais. Austas XIX a. Priklausė Teresės ir Paulinos Balbatyčių motinai ar senelei. Motina Anelija Remeikytė (Balbatienė, apie 1864–apie 1894) kilusi iš Mikėnų k., Užpalių ap., Utenos r. (dar žr. LA 1470–1473)

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Rankšluostis

    Rankšluostis, XIX a.

    Nežinoma audėja

    Rankšluostis baltas, lininis, austas dvinytai – drobiniu pynimu. Galuose raudonais medvilniniais siūlais imituojant rinktinį audimą lygiuoju dygsniu išsiuvinėta po 9 cm pločio juostą, sudarytą iš rombų, trikampėlių ir kitų geometrinių motyvų. Abipus žičkų raštų baltais siūlais išpeltakiuotos skirtingos 0,6–1,9 cm pločio juostelės, viename gale – trys, kitame – keturios. Rankšluosčio galai atsiūlėti rankomis. Austas XIX a. Priklausė Stasės Šimonienės senelei, kilusiai iš Daujėnų ap., Pasvalio r.

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Rankšluostis

    Rankšluostis, XIX a.

    Nežinoma audėja

    Rankšluostis baltas lininis, austas drobiniu pynimu (dvinytai). Prie galų prisiūti 30 cm ilgio papuošimai, kurių baltos lininės drobės dugne karpytojo peltakiavimo būdu išsiuvinėtos trys juostos su svastikų, rombų, žirgelių ir trikampių motyvais. Vidurinioji juosta 13 cm pločio, šoninės – 5 cm. Prie rankomis atsiūlėtų galų prisiūti 6 cm pločio šeivelėmis pinti rombų rašto pinikai.
    Dėl daikto paskirties abejojama – muziejininkės Aušra Kargaudienė ir Aldona Stravinskienė linkusios manyti, kad tai galvos danga – nuometėlis.

     

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Rankšluostis

    Rankšluostis, XX a. vid.

    Malvina Maževičiūtė

    Rankšluostis austas rinktine technika, metmenys balti, medvilniniai, ataudai balti, medvilniniai ir rusvi, lininiai. Raštas augalinis, derintas su zoomorfiniu: per visą rankšluosčio ilgį aštuonis kartus pasikartoja tas pats motyvas – abipus iš vazono išaugusios gėlės stovi po paukštelį. Rankšluosčio šonuose išausta po vingiuotą šakelę su dobilo lapeliais. Viename rankšluosčio gale didžiosiomis raidėmis išrinkti žodžiai LABA DIENA, kitame – LABAS VAKARAS. Galai atsiūlėti mašina. Prie jų prisiūti 9 cm pločio balti medvilniniai vąšeliu nerti nėriniai dantytu pakraščiu. Raštas – smulkūs rombeliai.

     

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Rankšluostis

    Rankšluostis, XIX a. II p. – XX a. I p.

    Nežinoma audėja

    Rankšluostis austas keturnyčiais dviejų dalių dimais, lininis, metmenys pilki, ataudai dugno pilki, rašto – balti. Raštas smulkus: ritmiškai kartojasi į langus sugrupuoti maži langeliai. Rankšluosčio šonuose užaustos smulkaus rašto juostelės. Netoli galų raudonais medvilniniais siūlais į raštą įausta po vieną plačią (6–6,5 cm) juostą su dviem siaurais baltais dryželiais. Galai atsiūlėti rankomis.

    Įgytas Tauragės r., Gaurės ap., Girgždų k.

     

    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Pagalvės užvalkalas

    Pagalvės užvalkalas, 1860 m.

    Agnieška Martynėnaitė

    Pagalvės užvalkalas baltas, lininis, aštuonnytis, austas servetine technika, ruoželiu. Raštas geometrinis: ritmiškai kartojasi įvairaus dydžio langučiai. Gale gerojoje pusėje įsiūta 30 cm pločio raudono medvilninio fabrikinio audinio juosta, siuvinėta baltais medvilniniais siūlais, o vidinėje pusėje – baltos lininės drobės. Siuvinėjimo ornamentas geometrinis: kartojasi dantyti apskritimai su kryželiais viduryje, aprėminti grandinėlėmis ir tarpuose – kryžiokėliai. Kiaurasis užvalkalo galas segamas sagutėmis ir raudono ir balto audinio kilpelėmis. Siūtas rankomis.


    Aprašė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

  • Rodomi įrašai nuo 13 iki 19
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 2
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.